Visas mano nėštumas buvo labai sunkus. Placentos pirmeiga. Dvyliktą savaitę kraujavimas, lovos rėžimas, žinoma, ašarų pakalnė. Vėliau viskas susitvarkė, bent jau aš tikėjausi.
Penktą nėštumo mėnesį tinimai prasidejo, tada teko gultis į ligoninę. Septintas mėnuo aukštas kraujo spaudimas vėl ligoninė - vaistai. Vėliau prasidėjo šlapimo takų uždegimas. Pagaliau devintas mėnuo džiaugiuosi, kad lėliukui viskas gerai, gydytojai taip sakė.
Su džiaugsmu laukiu termino, kuris rugsėjo 30 d. Tačiau dabar tik rugsėjo pradžia, gydytoja pasakė, kad galiu jau bet kada pradėti gimdyti, kaklelis prasivėręs 1,5 cm. Prašau Dievulio, kad mano mažiukas sulauktų bent 37 savaičių, sulaukėm. Beveik 39 savaitės, echoskopija parodo, kad vandenų per mažai, šlapime baltymas. Mane prižiurėjusi gydytoja guldo mane į ligoninę, į gimdymo skyrių. Tuo pačiu džiaugiuosi, bet ir bijau.
Aš jau ligoninėj, baisu, bet laukiu kas bus. Ateina gydytoja nusiveda į procedūrinį, paklauso širdelę, pažiūri echoskopu, ir pasako ryt skatinsim, jei pats nesugalvos greičiau ateiti. Vyras visada šalia, baisoka, laukiam rydienos, vyrą išsiunčiu namo.
Ryte ateina gydytoja apžiūri, pakviečia skyriaus vedėja, apžiūri, sako, kad viskas ok. Bet man taip neatrodo, kažką pašneka išėję, atėję įdeda prostalandino pusę tablėtytės ir vėl į palatą. Pasako, kad po kokių trijų val turėtų prasidėt sąrėmiukai. Atvažiuoja vyras.
Ateina gydytoja, paklausia ar neskauda, pasakau, kad ne, tik kartais pamaudžia pilvą, bet taip jau yra buvę... Nusiveda apžiūrėti kaklelis 2 cm, o jau 3 val. dienos. Galvoju kas čia bus, su vyru laukiam, baisoka. Mane prižiūrinti gydytoja išeina, palieka mane kito gydytojo globoj. Ateina gydytojas ir išsiveda apžiūrėti, įdeda dar prostaglabdino ketvirtadalį, pasako, kad šiandien dar nepagimdysiu, nebent rytoj popiet, kaklelis tie patys du cm.
Vyrui siūlau eit namo, o jis sako dar pabūsiu truputį. Jau pusę ketvirtos vakaro ir staiga man prasideda sąrėmiai, pakankamai pakenčiami, bet skauda, kartojasi, kas 5 min. Vyras pakviečia akušerę, ji negali tuo patikėt, sako, kad jus prieš pusvalandį apžiurėjo ir nieko. Skambina daktarui, jis liepia suleisti nuskausminamųjų, suleidžia, pasiūlo pamiegot, kol ateis gydytojas, mat jis priima gimdymą. Paguliu, gal valandikę, tačiau raitausi iš skausmo sąrėmiai kas 3-2 min.
Akušerė pasiūlo pasivaikščiot, vaikštom su vyru, o aš vaikščiodama baigiu išbučiuot visas sienas, tureklus, grindis. pajuntu, kad noriu į tualetą, nueinu, o ten pasipila kraujas, išlekiu išsigandus visa kruvina, viras pakviečia akušerę, nuveda mane į procedūrinį.
Pagaliau ateina gydytojas, apžiūri, kaklelis 5 cm., 7 val. vakaro. Mane į gimdyklą, leidžiami nuskausminamieji, o aš raitausi vis vien iš skausmo, vyro rankos nepaleidžiu, laikau stipriai suspaudus. 8 val. vakaro, man labai skauda, jaučiuosi taip, kad mane plėšo, vaikeliui viskas ok, girdžiu jo širdelę, nes prijungti aparatai.
Gydytojas pasako, kad šiandien dar nepagimdysiu, o aš galvoju, kad jau neištversiu, prašau, kad nuskausmintų. Suleidžia dar vaistukų lyg užmiegu, bet kai sąrėmis - tiesiog pašoku. Vandenys patys nenubėga, prakerpa, pajuntu dar didesnį skausmą, prašau vaikelio, kad jis paskubetų į šį pasaulį.
Skauda, staiga pajuntu, kad jis jau ateina, pažiūriu į laikrodį ant sienos - beveik dvylika. Vaikelis jau eina, staiga pajuntu didelį skausmą ir staiga palengvėjimą, vyro balsas - kodėl jis neverkia, pakraupstu, rėkiu, staiga užgirstu verksmą, pajaučiu palengvėjimą, verkiu, vyras taip pat.
Vaikelį sutvarko ir paduoda mums, kol mane siūna, mes su vyru verkiam iš džiaugsmo jau laikydami savo patį didžiausia turtą - sūnų. Lukutis gimė 00.15, rugsėjo 25 d.
laurora