Pirmoji meilė, trapi lyg pūkas, bet karšta lyg ugnis, kuri užgimė internete. Ir štai praėjo jau beveik treji metai. Pries aštuoniolika mėnesių sužinojome, jog likimas mus suvedė bendram gyvenimui, sužinojome, jog tapsime tėvais.
Neapsakomas džiaugsmas aplankė mus ir artimuosius, kai kurie net verkė iš laimės.
Prasidėjo kraitelio rinkimas mažyliui. Bet tas mažasis pilvuko gyventojas net nemanė pasirodyti, kas toks yra - mergaitė ar berniukas (iš tokių stiprių spyrių nebūčiau pasakiusi, kad mergaitė). Visą nėštumo laiką jaučiausi puikiai, vyras lepino dėmesiu ir, aišku, užgaidų pildymu, didelis Ačiū jam už tai.
Na ir štai jau 38 savaitė, ryte pajuntu skausmą pilvo apačioje. Vandenys nenubėgo... Visą dieną gulėjau ir naktį apie trečią valandą pajutau labai smarkius kas minutę skausmus. Pažadinu vyrą ir sakau - man labai skauda, laimei, jis susiprato iškvietė greitąją ir abu išvažiavome į Klaipėdos gimdymo namus.
Ten atsidūrėme pusę penkių, skausmas nežmoniškas plėšia visą pilvą... Vyras šalia sėdi, mato, kaip verkiu, bet būna šalia nesitraukia. Tada klausomės vaiko toniukų, norim abu, kad greičiau tai baigtųsi...
Ir štai prasikankinus aštuonias su puse valandų gimė mažutė dukrytė juodais plaukučiais ir lyg du vandens lašai panaši į tėtį. Iš laimės visi trys pravirkome... Buvome tokie laimingi, kad neturėjome žodžių tam apsakyti.
Štai ir viskas (atleiskite, kad daugiau nuotraukų neįdedu, nes išsitrynė visos kitos, turiu tik šią :(
