ROBERTA: Pasvarstymai apie gyvybę...

Dvi skirtingų likimų, amžiaus ir kaip vėliau paaiškėjo – pažiūrų moterys, susitiko TEN. TEN, kur vienoms pasaulis pražįsta ryškiaspalvėmis gėlėmis, net jei tai gūdus, purvinas rudens rytas, net jei tos gėlės šaltuko išpieštos languose . . . TEN, kur kitoms net nuostabiausia saulės nutvieksta vasaros diena pavirsta į gūdų pilkų veidų mišką . . . Taip jaučiasi vienos, kurios sužino nuostabiausią žinią pasaulyje – Aukščiausio patikėtą neįkainojamą dovaną, trapią gyvybę, kuriai suteikia GALIMYBĘ augti, tobulėti, o JAI – būti vedle, saugumo užuoveja ir tos gyvybės puoselėtoja . . . Taip jaučiasi kitos, kurios be menkiausio širdies virptelėjimo, kaip kokios bejausmės statulos, su iškalta beforme dirbtine, tarsi pašaipia šypsena apgauna kiekvieną, slėpdamos savo kėslus . . . Taip jaučiasi ir tos, kurios pasimetusios tarp „gero“ ir „blogo“ name, kuriame yra tik dvejos durys, regis norėtų veržtis link tų gerųjų, bet skalikų būrys, išbadėję, sužvėrėję stumia blogųjų durų linkui, ir JI nebeatlaiko, JAI nėra palaikymo, siela persmelkta sumišimo ir nusivylimo . . . Taip jaučiasi ir tos, kurios nevertina JOMS suteiktos gyvybės, širdelės plakančios ilgesingai vienu ritmu, širdelės, kuri NEGALI pasirinkti, neturi balso, tik tikisi MEILĖS . . . Taip jaučiasi tos, kurios suvokia, kad ta DOVANA yra dalelė tavęs, dalelė tavo ir tos gyvybės ateities, JOMS suteikta skrynelė su pačiais geriausiais menininko įrankiais, kurti, taisyti, padėti, suprasti – tai meilė, supratimas, palaikymas, atsidavimas ir aibė kitų . . .

Niekas neturi teisės sumenkinti Aukščiausiojo dovanos, nuvertinti jos galimybę gyventi, lyg ji būtų per menka dėl savo trapumo, dėl to, kad NEGALI pati pasirinkti . . . NES, sugriaunama, iškreipiama ateitis . . . skausmo, sąžinės šešėlis, neabejoju persekios visą likusį gyvenimą, kuris galėjo turėti visai kitokią, Aukčiausiojo dovanos tobulinimo vertą prasmę . . .

Tokios dviprasmiškos mintys užklupusios seniai, nuo tada, kai laukiau su nerimu, tarsi „verdikto“, kuris nulėmė ateitį. Kita POVYZA, regis taip pat laukė to paties, TOS apgaulinga šypsena, kuri kaip vėliau paaiškėjo ir buvo tos bejausmės statulos, buvo nenuoširdi . . .

Kaip susupurdo širdis, nuriedėjo džiaugsmo ašara išvydus tą mažytį Aukščiausiojo stebuklėlį, tą mažą dovanėlę, lengvai, plastiškai it drugelis spurdančią, ir TIKINČIA, ją supančia MEILE, tuo pirmučiausiu įrankiu, suteiktu man, kuriuo puoselėsiu savo dovaną nuo pat mūsų susitikimo pradžios, nuo pat pirmojo pasisveikinimo spygaus riksmo iki pat paskutinio mano atodūsio . . . Kokia nenumaldoma LAIMĖ, turėti tokią menininko skrynutę . . . Ir koks apmaudas, kad tiek skrynučių lieka nepalsiestos, apdulka moterų POVYZŲ širdžių rūsiuose, paslepiamos po daugybe nepataisinamų priežasčių . . . Štai mano dovana, mano coliukas/ė, man patikėta trapi gyvybė – rami, apgaubta meile, šiluma ir begaliniu noru padėti jai toliau augti . . .

Degu širdyje atjautos, šilumos ir supratimo žvakelę kiekvienai Aukščiausiojo dovanai, kuri taip ir neišvys tos nuostabios menininko skrynutės turinio . . . Degu žvakelę kiekvienam angeliukui, kuris grįžta ten, iš kur atsiųstas . . . UŽDEKIM kiekviena savo širdyse po žvakelę keikvienai tai dovanėlei . . .jos tebesklando ieškodamos savęs vertos menininkės, galbūt suteikdamos antrą šansą atgailaujančioms . . . PABUČIUOKIM ir pasakykim savo DOVANOMS, kurios čiauška greta, pasakykim, kad MYLIM . . . skrynutės įrankiai lai neišsenka JUMS visoms niekados . . .

P.S. Dėl žadėtosios idėjos labai apgailestauju, bet bent šią savaitėlę nelabai įmanoma, kadangi abu su sūnum sergame . . . Tikiuosi sveikatėlė pasitaisys ir sekančią savaitę galėsiu pradėti vykdyti savo mini planą.

Geros dienos visoms ir Jūsų dovanėlėms.

Roberta

13 nėštumo savaičių: kaip vystosi mažylis? Patarimai būsimai mamytei - skaityk Nėštumo kalendoriuje->>>

Nepamiršk įsidėti naujagimiui skirtų sauskelnių Huggies® Newborn į krepšį prieš gimdymą, kad pirmasis mažylio susitikimas su šiuo pasauliu būtų švelnus, minkštas ir sausas!