Gydytoja nustatė, kad gimdyti turėčiau nuo balandžio 29 iki gegužės 9 dienos.
Atėjus balandžio 29 dienai jokių požymių apie artėjantį gimdymą nebuvo, nors labai norėjau pagimdyti iki Mamyčių dienos, kad jau šiais metais galėčiau ją švęsti ir šiek tiek tikėjausi, kad gal taip ir įvyks.
Šeštadienį atsikėlus ryte labai gerai jaučiausi, todėl sugalvojom važiuoti pas mano tėvus į kaimą. Tėvai ruošėsi važiuoti į laukus, nes prasidėjo sėja. Oras buvo geras, galvoju, važiuosiu ir aš pasiimsiu šuniuką, pasivaikščiosiu, gal išjudinsiu savo mažylį.
Tačiau tylu ir ramu, jokių pokyčių. Vakare atlėkė mano krikšto duktė su narcizų puokštę pasveikinti mane su mamos diena. Širdį labai suspaudė ir pamalonino mane. Kai ji susiruošė namo, sugalvojau ją palydėti ir išėjom.
O tada iš kaimynų kiemo išlėkė šuo ir pradėjo bėgti link mūsų ir šoko ant manęs, aš pargriuvau. Labai išsigandau, todėl nelabai pamenu, kaip atsistojau, ar aš tą šunį nuvijau, tik pamenu, kad liepiau krikšto dukrai bėgti namo.
Parėjus namo, visa virpėjau, buvau taip išsigandus, nors šunų niekada nebijojau, bet tada be galo išsigandau. Praėjus išgąsčiui pradėjo skaudėti kojas, bet taip stipriai, kad aš pajudėti negalėjau. Vyras iškart mane į ligoninę išvežė.
Pirmiausiai nusiuntė mus į akušerijos skyrių, apžiūrėjo gydytojas, ar neprasidėjo gimdymas. Deja, neprasidėjo. Patikrino vaikučio tonus – tonai geri. Tada gydytojas iškvietė traumatologus, jie apžiūrėjo – stiprus dubens kaulų sutrenkimas, o tai gali įtakoti ar galėsiu gimdyti pati. Labai nusiminiau.
Paguldė mane į ligoninę, nes gydytojai norėjo stebėti mūsų su vaikeliu būklę.
Mamos diena – aš guliu ligoninėje ir vaikelis dar gimti nesiruošia. Jaučiausi geriau, nei praėjusią dieną, kojas skaudėjo mažiau. Aplankė mane mama su vaišėmis. Kas keisčiausia, dėl skaudančių kojų apetitas niekur nedingo.
Taip praėjo Motinos diena ligoninėje. Vakare toks keistas jausmas apėmė. Švystelėjo mintis, gal gimdysiu, bet greitai užmigau, nes jau aną naktį buvau nemiegojus ir buvau išvargus.
Pabudau pusę dviejų nakties, nes suskaudo nugarą, bet pagalvojau, kad čia dėl sutrenkimo, nuėjau į tualetą ir vėl užmigau. Po valandos pabudau, nes vėl užėjo tas keistas jausmas, praėjo ir po 10 minučių vėl užėjo, vėl praėjo ir vėl prasidėjo.
Nulėkiau pas sesutę ir pasakiau apie skausmus. Ji iškvietė gydytoją. Po apžiūros iškart į gimdyklą, nes kaklelis jau beveik penkis centimetrus atsidaręs.
Septinta valanda ryto, kaklelis jau devynis centimetrus atsidaręs, prakirpo vaisiaus vandenis ir pradėjo ruoštis akušerė, bet man nėra noro stangintis, liepė vaikščioti, o man taip silpna, nes jau dvi naktis buvau nemiegojus ir labai išvargus. Sąrėmiai kas porą minučių, labai džiaugiuosi, kad vyras buvo šalia, nes labai daug padėjo tas paskutines valandas.
Devinta valanda ryto, kaklelis jau atsidaręs, bet nieko daugiau nevyksta. Tada gydytojas nusprendė, kad reikia skatinamųjų, o po jų viskas vyko labai greitai, tik STUMK STUMK ir girdžiu SŪNUS. Verkiau iš laimės, verkė ir mano vyras, verkė ir mūsų sūnelis.
Pijus gimė gegužės 3 dieną 9:45 ryto 3,650 kg ir 54 cm.
Po visko padariau išvadas, kad aš geriau gimdyčiau, nei sėdėčiau stomatologo kėdėj. Skausmas pakenčiamas, kai rezultatas toks nuostabus.
Nuo MK: Sveikiname, astonja, su gražuoliu sūneliu ;) ir linkiu begalinės stiprybės ir kantrybės auginant leliuką.
