Sveikos mamytės, iškilo man tokia dilema, apie kurią vis pagalvoju. Mano istorija tokia: prieš beveik 7 metus susilaukiau dukrelės, kuri gimė po Cezario pjūvio operacijos, antrą vaikeli pagimdžiau pati.
Žinoma, Cezaris buvo atliktas ne iš karto, po ilgų laukimo valandų, gal pavyks pačiai pagimdyti, bet...Antrą vaikelį pagimdžiau be jokių nuskausminamųjų, žinoma, irgi po beveik 12 valandų, gimė sūnus prieš metus.
Dabar, kai turiu du vaikelius, galiu palyginti, kaip skiriasi jų augimas, ar jie panašūs, kuo skiriasi. Bet man įdomiausiai tai, kai auginau savo pirmagimę, prisimenu, kad ji buvo visai kitokia, neskaitant jos bemiegių naktų, ji buvo, kaip aš sakau - "čigono vaikas".
Nes ji eidavo pas bet ką ant rankų ir visiškai jai nesvarbu, ar tai mama, ar svetimas žmogus. O sūnus mano visai kitoks - jam nėra geriau už mamą, jis net pas tėtį ar močiutę, kuriuos mato kasdien, retai eina ant rankų.
Ir kas įdomiausia, niekam neduoda prie manęs prisiglausti, visus muša, kad tik pasitrauktų nuo manęs, o jau kai pasitraukia, tai stipriai mane apsikabina, prisiglaudžia ir nepaleidžia.
Nors man mama vis sako: nedaryk jo "mamos sūneliu", bet iš tiesų juk jis man vaikas, ir visai nesvarbu, ar jis berniukas, ar mergaitė, aš tiesiog auginu vaiką. O mano meilė visiškai tokia pati ir nepriklauso nuo lyties.
Kaip Jūs, mielos mamytės, galvojate - ar tai gali įtakoti gimdymas, kokiu keliu vaikelis atėjo į šį pasaulį - natūraliu būdu ar po cezario?
O gal tai tiesiog nuo vaiko asmenybės ir charakterio priklauso?
rainiukas
Gintarep