KRISTINA prisijungė prie nėštukių dienoraščių rašymo! Valio!

Sveikos mielosios! Įkvėpta Viktorijos (zaliaakes), nusprendžiau ir aš rašyti nėštukės dienoraštį. Juolab, kad geri pavyzdžiai užkrečia ar ne? ;)

Ateity bus gera prisiminti, ką jaučiau, kokiomis nuotaikomis ir mintimis gyvenau. Ir dabar rašydama išgyvenu viską iš naujo. :)

Man tai yra trečias nėštumas - pats netikėčiausias, sukėlęs puokštę įvairiausių išgyvenimų. Žinot, dar taip nebuvo, kad nesuprasčiau, jog laukiuosi... O būsimas vaikelis įvairiais būdais bandė priminti apie save. Gerai sako, kad visada reikia atkreipti į aplinkos siunčiamus ženklus. Tačiau šįkart aš buvau užimta savo pomėgiu - šokiais, todėl aplink daugiau nieko nemačiau. Pasirodymams siuvausi sukneles, šokių batelius, namuose repetuodavau iki nukritimo, tiksliau tol, kol kažkodėl pasidarydavo labai silpna. Jau tada laukiausi 3 savaites, bet vis dar nieko neįtariau. Bet apie tai iš pradžių. :)

Viskas prasidėjo tada, kai per įprastą flamenko šokių repeticiją vadovė man tarė: "Kristina, įtrauk pilvą! Neturi pilvo, bet kažkaip iškiši jį į priekį." (Tai buvo pirmasis ženklas apie mano nėštumą). Kai vadovė apie mano pilvą ėmė priminti ir per kitas repeticijas, suklusau... Pamenu, grįždavau namo, atsistodavau prieš veidrodį ir apžiūrinėdavau tą nelemtą pilvą. Įtraukdavau jį sulaikiusi kvėpavimą, nugarą tiesdavau iki išprotėjimo, bet pilvukas taip ir likdavo išlindęs. Padariau išvadą - pastorėjau (net visi 49 kg!), kai tik praeis silpnumas imsiu daryti atsilenkimus... :)

Antrasis nėštumo ženklas sutapo su mažiuko liga. Vieną naktį Kasparas pabudo nuo aukštos temperatūros ir gausaus viduriavimo. Blogiausia, kad paryčiais mane taip pat ėmė pykinti, lyg ir pradėjau viduriuoti. Bet pamaniau, kad labai jaudinuos dėl mažiuko sveikatos. Ryte buvo dar blogiau, tad nieko nelaukusi paskambinau savo mamai ir paprašiau, kad iš Panevėžio atvažiuotų pas mane į Vilnių, nes jaučiau, kad viskas baigsis ligonine.

Mama atvažiavo, man pagerėjo, o mažiukui buvo vis blogiau. Teko gultis į ligoninę. Kaip tik tuo metu man turėjo prasidėti mėnesinės. Kurios... prasidėjo, bet labai negausiai, kas man visai nebūdinga. Patepliojo dieną, truputį kitą, paskui po poros dienų ir baigėsi. Grįžom iš ligoninės, o mano sveikata blogėjo, viduriavau, pykino, buvo silpna, į maistą negalėjau žiūrėt. Mama atsargiai paklausė: "O tau šį mėnesį buvo mėnesinės?" Aišku, kad buvo!

Po kelių dienų nustojau viduriuot, bet pykino toliau, buvo silpna, verkdavau be priežasties, nėjau su vaikais į lauką, nes neturėjau jėgų, norėdavau tik miegot ir vemt. Tada netikėtai į galvą šovė mintis - o gal aš laukiuosi? Rašau vyrui: "Ar gali būti, kad aš nėščia?" Vyras atrašo: "TIKRAI NE, nebent nuo Šv. Dvasios". Nuramino...

Tuomet aš vyrui parašiau: "Žinai, mums jau kitąmet reiktų planuot trečią vaikutį, kol pastosiu, kol pagimdysiu..." Vyras atrašė: "Oho, jau nori trečio?" Atrašiau: "Gink Dieve, ne, tik ne dabar, po kokių dvejų metų!" Bet... juokas ima pačiai, internete pradėjau ieškoti informacijos, kokie yra nėštumo požymiai :D

Kadangi vyras patikino, kad negaliu lauktis, tai ėmiau ieškoti ir ligų, pradėjau galvot, kad man žarnyno vėžys arba geriausiu atveju gimdos susirgimai. Nejuokais išsigandau, tad pasidariau kraujo tyrimą, kuris buvo idealus!

Pasiguodžiau geriausiai draugei apie savo būseną, vėžio požymius ar tariamą nėštumą, bet ji, iki šiol turėjusi uoslę tokiems dalykams, mane 200 proc. įtikino, kad nesilaukiu. Paguodė, kad jai buvo tas pats, mėnesinės vėlavo du mėnesius, ir kad man paprasčiausias pavasarinis vitaminų trūkumas ir nuovargis. Jau buvau 5 savaites nėščia...

Atėjo Šv. Velykos, pagaliau grįžo vyras, pažiūrėjo į mane ir skėlė "bajerį": "Ooooo, tu tikrai nėščia." Pasiutau iš pykčio nejuokais ir liepiau taip nejuokaut, nes man kažkodėl visai nejuokinga. Vyras tarė - pasidaryk nėštumo testą, tikrai lengvi klausimai, gali nebijot. Atšoviau, kad tegu pats ir darosi, jei jam taip norisi, taigi aš nesilaukiu. Tuo metu man buvo 6 savaitės.

Velykos baigėsi, vyras išskrido, pykino toliau, draugė kartojo, kad nesilaukiu, vyras kasdien teigė, kad aš nėščia ir pirkčiausi testą, o aš ir toliau miegojau kaip suslikas, beveik nieko nevalgiau, žliumbiau be priežasties, tapau viskam abejinga... Kol... vieną dieną staiga pakilus nuo lovos sutraukė pilvo apačią, kas būdavo tik per kitus nėštumus. Suklusau... va tada ir aš pamaniau - laukiuosi. Bet testo nesidariau dar gerą savaitę.

Tiesa, viena menka detalė. Šiemet per savo gimtadienį pūsdama ant torto žvakutes sugalvojau norą: "Noriu dukrytės". Tuomet dar pagalvojau, kodėl būtent tą norą sugalvojau, turbūt visai neturiu fantazijos. Beje, pastojau kaip tik per savo gimtadienį...

Pirmadienio rytas, nėštumo testas, dvi ryškios raudonos juostelės.. sėdžiu ant klozeto, o mano akys plečiasi, plečiasi, kojos tirpsta, bloga... Imu telefoną į rankas, kadangi pas mus dar tik 7, o pas vyrą Dubline 5 ryto, neskambinu, o rašau žinutę: "Teigiamas. Ragai :( "Tą pačią sekundę pypsi telefonas: "Sveikinu :* "

Nusvirduliuoju į Beno kambarį, keliu jį į mokyklą ir sakau: "Turėsi brolį ar sesę, bus trečias vaikas". Benas: "Kaip čia taip? Kasparas dar toks mažas, reikėjo vėliau, kai jam būtų trys metukai, nu tas tėtė!.." Tikrai, teisybė kalba vaiko lūpomis - tas tetė!!!

Nepatikėsit, taip neigiau esamą situaciją, kad net pagalvojau, jog testas greičiausiai suklydo. Juk pagamintas Kinijoj. O gal turi būti atvirkščiai, gal dvi juostelės reiškia neigiamą? (Ir taip mąsto 33-ejų metų moteris, kuri laukiasi trečią kartą :D ) Dar Viktorijos (zaliaakes) klausiau, ar gali būti, kad dvi juostelės reiškia, kad nesu nėščia. Deja, jos atsakymas nepaguodė...

Tada prasidėjo mano pokalbiai su Dievu, klausimai, kodėl dabar, kaip man vienai reiks auginti tris vaikus, kaip aš susitvarkysiu, bijau ateities, bijau gimdymo, nenoriu nieko!.. Ir to Ponulio iš aukščiau paprašiau: "Dieve, jeigu siunti mums trečią gyvybę, suteik man jėgų, stiprybės ir sveikatos jį/ją auginti."

Dabar jau viskas gerai, man 14 savaičių, jaučiuosi neblogai, nebepykina, nebeteplioja, atsirado apetitas, dingo mieguistumas. Tyrimai puikūs, angeliukas auga ir netgi yra didesnis pagal savaites. Jau ir pilvukas matosi. Gal net per anksti pradėjo matytis, bet mano gydytoja pasakė, kad placenta įsitvirtinusi priekinėje sienelėje, todėl ir pilvukas didesnis. Atsirado jėgų kažką veikti, kažkur eiti. Turiu naudotis proga, kad vyras du mėnesius bus Lietuvoje. O šį šeštadienį keliausim į Šemetos kursus. Bet apie tai kitą kartą.

Iki :*

Nėštukė Kristina