Burnoje vienas po kito ima trykšti mano taip mėgiamas saldžiarūgščių mandarinų skonis. Artėja Kalėdos... vėliau jų laukimas prisipildys cinamono, kepinių aromato, blizgių lempučių šviesos ir žvakučių liepsnelių jaukumo ir švelnių, arba širdį draskančių prisiminimų.
Nežinau kada Kalėdos man tapo ypatingos. Vaikystėje tai būdavo ko gero nuostabi šeimos šventė, su tradicijomis, kurių tuomet neįvertinau. Prisimenu tik tai, kad dovanos būdavo kuklios, o klasės draugai girdavosi barbėmis, lego, vėliau mobiliais telefonais. Aš atrodo netgi nemėgau Kalėdų. Namuose nejaučiau ypatingos šventinės nuotaikos. Tik metai iš metų buvo tas pats: važiavimas į kaimą, susirenka tie patys žmonės, tradiciniai kūčių patiekalai, kuklios Kalėdinės dovanėlės, vėliau visi vaikai skaičiuojame ar po lygiai gavome saldainių... Ir šiandien atrodo viskas vyksta taip pat, bet dabar aš grožiuosi mūsų Kalėdomis, būtent dėl to, ko nevertinau augdama. Ar gali būti kažkas nuostabiau - tiek metų tie patys žmonės susirenka toje pačioje vietoje? Kad svarbiausia yra ne blizgiuose popieriuose pasikavojusios dovanos, o jų įteikimas ir pasidžiaugimas smulkmenomis? Metai iš metų tradiciniai patiekalai, ragaujami tik per šias šventes. Tradicijos, tradicijos, ir dar kartą tradicijos – visa tai tapo didžiausiomis mano vertybėmis tapus mama - būtent šeimos tradicijos.
Nežinau, kodėl likimas lėmė tai, kad mano motinystės patirtis irgi labiausiai susieta su Kalėdomis. Šiandien tai ne tik tradicijų, bet laukimosi, vilčių ir stebuklų diena.
2009 metais, kai laimingi žmonės dalinosi džiaugsmu ir ruošėsi sėsti prie Kūčių stalo, aš ant savo peties pasisodinau mažytį 16 savaičių Angeliuką. Nežinau, kas tai patarė, bet ko gero buvo geriausiai paguodžiantis patarimas ir ... viltis. Ir šiandien kartais su juo pasikalbam... Aš vis paklausiu kaip jam sekasi ir labai paprašau, kad saugotų mano vaikutį. Tiesa, prieš tai jo paprašiau, kad tokį mums padėtų atsiųsti pasitaręs su kažkuo tenai Aukštai.
2010 metais tradicinės mūsų šeimos Kalėdos buvo be galo jaukios ir ... storos. Storos nuo stebuklingo jausmo, nuo Pilvinuko spurdėjimų, storas buvo ir mano pupsantis pilvukas. Dar po poros mėnesių pasaulį išvydo mūsų Ežytis, mieliausias ir tobuliausias sūnus.
Besibaigiant 2013siems,pačiame Kalėdų laukimo įkarštyje mes laukiame ne tik to jaukaus cinamonų kvapo, ne tik iš anksto ruošiame dovanėles, ir galvojame kaip pavyks šiemet išlaikyti šeimos tradicijas - mes labiau už viską laukiame savo Paslapčiuko – savo pačio gražiausio kalėdinio stebuklo, siųsto mums iš pačių Aukštybių ir taip meiliai globojamo nuosavo ant mano peties tupinčio Angeliuko.
- Mažasis, kaip gyveni?
Regis matau jį jaukiai įsitaisiusį pūkiniuose debesyse.
Geriausia trapumo, ilgesio ir keliamų klausimų „kodėl?“, „už ką?“ grūdinanti pamoka. Ką iš jos išmokau?
Ko gero, vertinti ir su didžiausiu pasimėgavimu laukti. Ir dar labiau tikėti...
pypse
motinysteveza