Kaip susigyvenau su nėštumu...

Nėštumas man netapo staigmena - jis buvo planuotas ir lauktas keletą metų, bet sukėlė tokią audrą mano galvoje, kad, jei atvirai, tai net išsigandau, kad padariau klaidą...

Viskas buvo gerai, kol gydytoja nepatvirtino mano ir taip aiškų nėštumą (labai pykino nuo šviežios mėsos kvapo), tada grėžau namo ir nesugebėjau net apie tai kalbėti, tiesiog verkiau ir verkiau aš iš džiaugsmo.

Bet kai mama paskambino, tos naujienos pati pranešt nesugebėjau, mykiau mykiau, kol galiausiai sunėnas neatėmė ragelio iš manęs ir džiaugsmingai nepranešė, kad vasaros pabaigoj aš turėsiu mažylį. Mama apsiverkė, taip mes ir verkėm į ragelį, būdamos už 7000 km viena nuo kitos...

Mama atskrido už kelių savaičių, vaiko tėtis ilgai rūkė ir klausė, o kas dabar bus, deja, net nesibaigus nėštumui abipusiu susitarimu mūsų keliai išsiskyrė... sunkumai prasidėjo tada, kai ėmiau suvokti, kad gyvenimas keičiasi ir labai jau sparčiai.

iki nėštumo dirbau dviejuose darbuose ir turėjau mažą savo bizniuką ir čia atėjo supratimas, kad taip tęstis nebegali - išėjau iš darbo, atsirado daugiau laisvo laiko ir jį naudojau galvodama blogiausius savo gyvenimo scenarijus:)

Vargino nuolatinis pykinimas, nuovargis, bloga nuotaika ir ašarų pakalnės... pykau ant vaiko tėvo, kai jis išeidavo į darbą, pykau, kai važiuodavo su reikalais, pykau, kad sesė studijuoja ir mane visi palieka vieną.

Nebežinojau, kur dėtis, kur išlieti savo pyktį ir kur padėti mintis, kad tapusi nėšcia tapau niekam nereikalinga... bet atėjo pavasaris... ir kažkaip per vieną dieną atėjo suvokimas, kad esu be galo laiminga, nepabijojau likti viena, nors skyrybos vyksta iki šiol, nebuvom susituoke, bet dar nepaleidžiam vienas kito galutinai...

Ir bendraujam ne dėl vaiko, bet tiesiog ilgai nebendrauti mums yra per sunku. Ir nuo saulės šilumos ištirpo visi sunkumai, pykčiai, dvejonės ir abejonės:) Dabar esu tikriausiai dar labiau užsiėmusi nei iki nėštumo, nors visai nedirbu jau:)

Nors diena prasideda maždaug nuo 8 ir baigiasi apie vidurnaktį - nudirbti visų darbų nespėju:) ir paklauskit, ką aš veikiu, o gi nežinau - kasdien vaikštau, kad pagimdyt būtų lengviau. Gal ir močiutės išmonės, bet tai mane ramina galvojant apie gimdymą, gaminu maistą namie, o ne kaip anksčiau - pietaudavau kavinėse.

Būdama 27 savaičių nėštumo buvau priaugusi tik 300 gramų, dabar mums jau 30 savaitelių. Beje, viena iš baimių nėštumo pradžioj buvo - didelis svoris, bet tai manęs nepalietė, bent jau kol kas...

Lankau nėštumo mokyklėlę ir galvoju, ką norėčiau veikti po gimdymo, nes sėdėt namie nenoriu, o verslo planų mano galvoje - milijonas, tai bandysiu jas įgyvendinti su sesės pagalba:) Ir dabar ateina supratimas, kad nėštumas - didžiausia dovana man.

Tai yra tas dalykas, kuris įprasmino visus mano darbus ir pasiekimus iki jo... ir būdama mama, pasieksiu dar daugiau, nes žinau, dėl ko gyvenu...

Mano gimdymas numatytas rugpjūčio 18 dieną, o savo 25-ąjį gimtadienį švęsiu rugpjūčio 6 d, dovanoju sau dovana, kurios neįmanoma nupirkti ar užmiršti, dovanoju sau galimybę gyventi amžinai savo vaiku ir kažkada anūkų širdyse...