Štai ir atėjo, o gal net atbėgo 35-oji savaitė. Liko 5 savaitės, tik 5 iš 40... O atsimenu kai sužinojau, kad laukiuosi atrodė oho kiek laiko prieš akis ir kaip ištversiu tuos 9 mėnesius kol susitiksim su mažyliu. O čia žiūrėk viskas jau visai ne toli...Ir dabar užeina akimirkų kai norėtųsi viską pagreitinti, bet juk laukimas yra vienas iš gražesnių tarpsnių todėl stengiuosi išlikti kantri ir mėgautis kiek galima labiau.
Šį rytą vaikščiodama lauke pajutau, kad lengviau judu, nebevargina dusinimas. Daugelis manęs klausia: kaip tu jautiesi? Ar ne esi pavargusi? Neee. Aš kartais net užsimirštu, kad laukiuosi. Svarbu naktį gerai išsimiegoti ir aš vėl kupina jėgų. Juokiuosi, pati sau - mano nėštumą man primena susiaurėjęs garderobo spektras. Kabančios suknelės, palaidinės, sijonai mano spintoje į kurias jau netelpu. Atrodo aš jų jau labai pasiilgau. O čia dar pavasaris, taip norisi ryškesnių ir lengvesnių apdarų. Ir taip, žinoma, veidrodis prieš kurį dažnai stabteliu ir glostydama apvalėjantį pilvuką pasišneku su mažyliu, kokie mes jau dideli. Ir dar labai pasiilgau džinsų! Taigi, svajoju, kada vėl galėsiu užsitempti mėgstamus džinsus ar pasipuošti suknele, kuomet su mažuoju leisimą laiką vaikščiodami lauke. Iki šiol esu nusipirkusi tik nėščiosioms skirtas liemenėles. Vakar eidama iš poliklinikos užėjau į vaikiškų prekių parduotuvę nupirkti kūdikėliui užklotą. Nesusilaikiau praeidama pro drabužėlių skyrių, kur dar prisirinkau smėlinukų ir šliaužtinukų savo mažajam. Rūbeliai tokie mažyčiai ir gražūs, kad man norisi juos turėti visus.
Praeitą savaitę buvome pas daktarę, kuri mus tikrino echoskopo aparatu, gal mano pilvas lyginant ir yra nedidukas, tačiau kūdikėlis sveria 1,92 kg. Viskas tvarkoje, tik mažiukas buvo labai įmantriai susirangęs tad nelabai ką pamatėm ir jau įsitaisęs galvine pirmeige.
Aš pati jaučiuosi gerai, svoris šiek tiek padidėjęs ir šiai dienai esu priaugusi 8 kilogramus. Pastebėjau, kad labai greit pradėjo augti nagai, o naktimis jaučiu lengvus, manyčiau, kad paruošiamuosius sarėmius. Tačiau jie neišblaško mano miego ir aš greit vėl užmiegu... Kiekvieną dieną stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti lauke, pasivaikščiodama. Ypač patinka vakariniai pasivaikščiojimai su vyru ir mūsų augintiniu, vaikščiodami aptariame dienos įvykius, planuojame ką veiksime su mūsų mažyliu, netgi pradėjome kurti planus kaip pradėsime užsiimti konditerijos gaminių kepimu. Mūsų namuose pyragų kvapas retas dalykas, bet nusprendžiau, kad galėtume sukurti gražią šeimos tradiciją ir sekmadieniais daugiau laiko praleisti virtuvėje kepant skanėstus. Dar turime laiko kol mūsų mažylis išaugs skonio ekspertu, ištobulinti savo žinias ir gebėjimus, kad paskui netektų kęsti kritikos. Atsimenu, kuo baigėsi mano mamos noras pralinksminti mane jos keptu pyragu kai sirgau. Net šuo nedrįso ragauti jos eksperimento.
Grįžę po pasivaikščiojimų prieš miegą skaitome kūdikėliui lietuviškas pasakas, tikri šeimos vakarai, kurie jau tapo tradicija ir tikiuosi tai išlaikysime ilgai...
Vis verčiuosi, kad jau turėčiau pradėti krautis tašę į ligoninę. Juk mažylis gali ir anksčiau pasibelsti, tik vis neprisiruošiu. Džiaugiuosi, kad sąrašą turiu tad krovimas ir ekstra atveju neturėtų ilgai užtrūkti. Pagrindai kraiteliui yra supirkti tik trūksta kelių daiktelių. Ir aišku, didysis darbas - išplauti mažylio rūbelius bei išlyginti.
Ir pabaigai... Šiandieninė citata, kuri mane įkvėpė: ,, Kai sutiksite laimingą šeimą, nepavydėkite - jie taip pat turėjo sunkumų, bet nepasidavė“. Ir ta nuotrauka, į kurią pažiūrėjus norisi didelės šeimos, о ji lyg padrąsina... Aš svajoju...Kad ateis diena ir mes būsime penkiese!
Būkim sveikos, laimingos ir kantrios! Gražaus laukimo!
