Išorėje viskas kitaip nei ten, viduje...

Gyvenime žmogui nėra turbūt tokių drastiškų pasikeitimų kaip iškart po gimimo: mažylis pirmąkart išvysta šviesą, jaučia orą ir šaltį. Aplink tokia milžiniška erdvė, palyginus su mažyčiu ankštu nameliu ten, pilvelyje. Po gimimo viskas absoliučiai pasikeičia.

Vietoj šilumos ir vandens – šaltas oras

Viduje: Pirmuosius devynis gyvenimo mėnesius mamos pilvelyje kūdikis praleidžia vandenyje. Jau dešimtąją savaitę po apvaisinimo savo mini rankutėmis kūdikis gali jausti vaisiaus vandenis. Mamytės pilvelyje jam visada šilta, nes čia palaikoma pastovi – 37 laipsnių temperatūra. Būdamas viduje vaisius plaukioja nesvarumo būsenoje.

Išorėje: Vos tik atėjęs į pasaulį kūdikis visu savo kūnu pajaučia orą. Staiga dingsta jo šiltas, jaukus „lizdelis“. Todėl taip svarbu pirmąsias minutes po gimimo kūdikį sušildyti. Naujagimiui reikalinga maždaug valanda tam, kad apsiprastų su nauja aplinkos temperatūra.

Triukšmas ir tyla vietoj švelnių garsų

Viduje: Jau nuo 20 nėštumo savaitės kūdikis pradeda jausti garsus. Be to, ir pilvelyje galima girdėti įvairius garsus: kraujotakos, mamos pilvelio darbą, jos širdies plakimą. Jis girdi labai silpnus garsus, nes mamos pilvelis ir vaisiaus vandenys juos prislopina. Kai mama ilsisi, vaikutį švelniai supa jos kūno garsai.

Išorėje: Naujame pasaulyje kūdikiui labai triukšminga ir tuo pačiu neįprastai tylu. Balsas, durų trenksmas – visa tai mažos ausytės girdi be jokio filtro, o po to staiga viskas nutyla. Tai mažylį kažkiek gąsdina, nes jis devynis mėnesius priprato nuolat girdėti švelnius garsus. Todėl jam taip patinka gulėti ant mamos arba tėvelio pilvo ir krūtinės, klausantis gurguliavimo ir širdies plakimo.

Alkis vietoj nuolatinio komforto

Viduje: Gimdoje visas 24 valandas be pertraukos kūdikiui tiekiama viskas, kas reikalinga. Ir tik nėštumo pabaigoje mažasis skrandukas pradeda justi, ką reiškia būti tuščiam ir pilnam. Tačiau alkio ir troškulio jausmas jam dar nepažįstamas.

Išorėje: Gimimas vaikui – labai sudėtingas fizinis ir emocinis išbandymas, atimantis beveik visas jėgas. Būtent todėl pradžioje kūdikiui labiau reikalingas poilsis nei maistelis. Vienok, labai svarbu naujagimį iškart priglausti prie motinos krūties, nes pirmąsias dvi valandas čiulpimo refleksas yra stipriausias. Ir kai kūdikėlis ima žįsti krūtį, pamažu ima pasitikėti jį supančiu pasauliu – mama šalia ir ji manimi pasirūpins.

Prisilietimas – kažkas visiškai naujo

Viduje: Nuo 16 nėštumo savaitės vystosi vaikučio lytėjimo pojūtis, o jau 20 savaitę jis pats ima liesti savo skruostus nei burnytę. Ir nors jis su mama būna glaudžiame ryšyje visus devynis mėnesius, nežino, ką reiškia mamos prisilietimai.

Išorėje: Nepamirštama akimirka – pirmąkart mama prisiliečia prie savo kūdikio jam gimus. Pirmasis prisilietimas nepamirštamas! Dauguma gydytojų ir akušerių įsitikinę, jog pirmąjį mamos prisilietimą atsimena ir naujagimis. Todėl taip svarbu iškart po gimdymo kūdikį atsiduoti į šiltas mamos rankas, o visos medicininės procedūros gali palaukti.

Kvėpavimas vietoj automatiško deguonies tiekimo

Viduje: Virkštelė vaisių aprūpina ne tik deguonimi, bet ir visomis kitomis reikalingomis medžiagomis. Mažylio kraujas nuolat prisotintas deguonimi. Kraujotaka kol kas dirba atvirkščiai – deguonies prisotintas kraujas per virkštelę teka į širdį ir toliau paskirstomas visam kūnui, po to grįžta mamai ir vėl prisipildo deguonimi.

Išorėje: Kai tik pasimato galvytė, nosytė ir burnytė, pirmąkart kūdikis įtraukia oro. Šią akimirką pasikeičia žmogaus kraujotaka – plaučiai atsiveria ir pradeda kraujui tiekti deguonį. Reguliarus kvėpavimas – tai menas, kurio vaikutis pamažu išmoks.

Didelė erdvė vietoj jaukaus „lizdelio“

Viduje: Kojytės prigludusios prie kūno, o galvytė jau įsitvirtino dubenyje – paskutinėmis nėštumo savaitėmis kūdikis beveik nebegali pajudėti. Sėdi kaip viščiukas kiaušinyje. Pilvelyje jis saugus, jam patinka tas ankštumas, nes tai leidžia būti glaudžiame ryšyje su mama.

Išorėje: Kai kūdikis gimsta, jam atsiveria milžiniška erdvė. Jis gali makaluotis rankutėmis ir niekur neprisiliesti. Atrasta laisvė glumina. Štai kodėl jis nusiramina, kai jį laikai ant rankų. Mažyliui taip pat patinka, kai ant galvytės kepurė – ne tik dėl šilumos, bet ir dėl taip vadinamo „atramos taško“.

Dauguma kūdikių šio „atramos taško“ labai trūksta, todėl jie stengiasi atsiremti į lovos ar vežimėlio kraštą lyg prisimintų, kaip buvo atsirėmęs galvyte į mamos dubenį pilvelyje.

Mamyčių klubas