Gitana Žilytė-Burakė, baigdama akušerijos studijas Kauno kolegijoje, savo diplominiam darbui pasirinko iki šiol Lietuvoje nenagrinėtą temą – ji tyrė moterų, gimdžiusių su dulomis, atsiliepimus, ir išsiaiškino, kaip jos vertina savo gimdymo patirtį ir suteiktą pagalbą.
Iš keliasdešimties tūkstančių moterų, kasmet gimdančių Lietuvoje, dulos pagalbos ieško keliasdešimt. Kaip moterys sužino apie dulas ir ko paprastai iš jų nori?
Lietuvoje pirmosios dulos pradėjo veikti 2014 metais – dar visai neseniai. Iš tyrimo žinau, kad dauguma jų apie dulas sužinojo iš savo draugių ar artimųjų – tuo veiksmingiausiu reklamos iš lūpų į lūpas būdu. Moterys daugiausia kreipėsi dėl emocinio ir fizinio palaikymo, palaikymo pagimdyti kuo natūraliau, natūralaus gimdymo skausmo malšinimo priemonių išmanymo. Bendravimas su dula nėščiosioms suteikė saugumo jausmą, galimybę pasidalinti nerimu, pasitikėjimo savo jėgomis, padėjo sumažinti gimdymo baimę ir suteikė daugiau informacijos apie gimdymą.
Dauguma tyrimo dalyvių liko labai patenkintos paslaugomis ir mano, kad dulos prisidėjo to, kad jų laukimosi ir gimdymo patirtis būtų geresnė.
Pasaulyje tyrimų apie gimdančių moterų patirtį yra daugybė, kai kurie – su ekonominėmis išvadomis?
Paskaičiuota, kad profesionalios dulos dalyvavimas gimdyme ligoninėje galėtų sumažinti gimdymo kainą 424 – 530 JAV dolerių. JAV duomenimis, dulos prižiūrimas gimdymas turi 40,9 proc. mažesnę tikimybę pasibaigti cezario pjūvio operacija, yra duomenų, kad sumažėja ir instrumentinių gimdymų užbaigimų skaičius bei regioninės analgezijos naudojimas. Aš ekonominių skaičiavimų nedariau, bet 88,6 proc. tyrime dalyvavusių moterų pagimdė natūraliais gimdymo takais, kai bendra šalies statistika yra apie 72 procentus – šį ryšį gali būti įdomu patyrinėti. Bet dulas renkasi ir tos moterys, kurių vaikai gimsta planinės operacijos metu – joms taip pat gali būti reikalingas emocinis palaikymas.
Nemažai tyrimų apima sunkiau apskaičiuojamą ilgalaikį gimdymo patirties poveikį – pavyzdžiui, 1992 m. JAV neonatologas Marshall Klaus ir pediatras John Kennell, tyrinėję motinos ir kūdikio ryšį, pirmieji aprašė, kaip dula, teikdama nenutrūkstamą emocinę paramą viso gimdymo metu, gali padėti patirti trumpesnį, lengvesnį ir sveikesnį gimdymą. Šie gydytojai atrado, kad emocinės paramos pobūdis gimdymo metu turėjo įtakos tam, kaip mamos vėliau kūrė ryšį su savo kūdikiais.
Šiuolaikiniuose akušerijos vadovėliuose emocinis gimdyvės palaikymas priskiriamas prie natūralaus gimdymo skausmo malšinimo būdų.
Tačiau dabar daugelyje gimdymų, kad moterys nesijaustų vienišos, dalyvauja ir vyrai. Ar jų parama nepakankama?
Vyrams gimdyme nelengva – jie paliekami stichijoje, kurioje nieko nesupranta ir kur nereikia nieko daryti – tereikia būti ir skleisti ramybę. O dar kai ateina tranzitinė fazė, ir moteris sako, kad nebenori gimdyti, kad nori operacijos, kad nori apskritai iš viso šito išeiti? Tada vyras pasiryžęs atiduoti bet ką, kad tik kas nors būtų padaryta, nes jis mato besikankinančią savo moterį ir negali jai padėti. Paprastai tereikia nuraminimo – tokia būsena reiškia, kad antra gimdymo stadija yra čia pat, tai natūralu, nepavojinga, tai išgyvena daugelis moterų. Man pačiai prieš gimdymo pabaigą visi natūralumai jau buvo išgaravę – nors gerai žinojau, kodėl noriu gimdyti natūraliai ir kokie to privalumai. Bet tai tik reiškė, kad pabaiga jau netoli.
Tu pati esi ir akušerė, ir dula, ir mama. Kaip manai, ko reikia, kad gimdymas būtų sėkmingas?
Išsiaiškinti, kas gali trukdyti: gal baimės, nerimai, nuostatos, ir turėti su kuo šias emocijas perdirbti. Iš savo patirties žinau, kad vyras nėra tas žmogus – jį patį ši patirtis neramina, nes keičiasi jo vaidmuo, be to, ne į visus procesus ir pokyčius jis gali įsijausti. Jei moteris neturi draugių su sveika ir gera gimdymo patirtimi, tai gali būti tikrai sunku. Nustatyta, kad moterų pasitenkinimas gimdymu labiausiai susijęs ne su gimdymo trukme, komplikacijomis ar skausmo malšinimu, bet su tuo, kaip jomis buvo pasirūpinta. Ar jos buvo gerbiamos, ar jautėsi įsitraukusios į savo gimdymą – nuo to priklauso, kaip moteris prisimins savo patirtį.
Nėra vieno idealaus būdo visoms moterims gimdyti ir visiems vaikams gimti. Labai svarbu neturėti idealaus plano, kaip viskas turėtų būti, nes tai gali lemti didelį nusivylimą, jei kas nors įvyks kitaip. Ir mokėti priimti, mylėti savo patirtį.
Tačiau tai nelengva, jei moteris susidūrė su akušeriniu smurtu ar grubiu elgesiu.
Pastarųjų mėnesių įvykiai su įstatymo dėl smurto prieš vaikus uždraudimu aiškiai rodo, kad net smurto sąvoka mūsų šalyje ne visiems aiški. Apie tai būtina kalbėti – tikrai turime keistinų įpročių ir įvykių. Moralizavimas, gąsdinimas, intervencijų naudojimas neatsižvelgiant į moters pageidavimus, kai kurie fiziniai veiksmai – šiomis temomis būtina kalbėti, jei norime keisti sistemą. Tai skaudu ir aktualu, ir reikia ieškoti būdų situaciją keisti. Suprantu, kad naujagimio susilaukusiai šeimai nelengva rasti laiko keisti sistemą, tačiau, manau, verta būtų parašyti bent atsiliepimą ligoninės administracijai. Visiems paslaugas teikiantiems žmonėms yra sveika gauti savo darbo įvertinimą, taip pat ir medikams, kurie dažnai pagimdžiusios moters daugiau net nebemato.
Tyrimai įrodo tai, ką moterys pastebi pačios iš savo patirties: yra ryšys tarp emocinės būklės nėštumo metu ir komplikacijų gimdant. Lietuvoje besilaukiančios, nepriklausomai nuo nėštumo dydžio ir patirties, jaučia stiprią gimdymo baimę ir vidutinio stiprumo nerimą. Jos norėtų atsikratyti šių jausmų, sustiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, pasiruošti gimdymui. Kur ir kaip tai būtų galima padaryti?
Dabar nėštumo paskaitų ir kursų yra labai daug. Jų trukmė ir kokybė skiriasi, pateikiama informacija – taip pat. Labai svarbu pagal save atsirinkti, kas jus stiprina. Vienoms tinka skaityti visas prieinamas gimdymo istorijas, kitoms – žiūrėti natūralius gimdymus youtube, trečios renkasi skaityti knygas, pasitiki savo intuicija arba tiesiog laukia gimdymo, neskirdamos papildomo dėmesio savo nėštumui.
Tęstinės akušerinės priežiūros, kai moterį visą vaisingą jos gyvenimą prižiūri ta pati gydytoja, kuri ruošia ją gimdymui ir jame dalyvauja, mes neturime. Daugelio mamų patirtis – iš sovietinio laikotarpio, kai šeimos ryšius buvo siekiama silpninti. Žinias, kaip būti mama, gyventi šeimoje, gimdyti, moteris turi įgyti pati. Medikai turėtų mokėti atpažinti depresijos požymius ir pasiūlyti pagalbą, tačiau emociniai, psichologiniai nėštumo ir gimdymo klausimai yra kur kas platesni.
Daugeliui moterų žinia apie nėštumą reiškia didelį gyvenimo pokytį, kurį reikia mokėti priimti. Gal ji gyvena su vyru, kuris nutolęs ir vaiko nenori? Gal atrodo, kad teks atsisakyti karjeros? Gal pirmas – dar visai kūdikis, o vėl laukiasi? Kartais tereikia išsikalbėti, pasitarti, suprasti, kad nesi ne viena tokia, kad gali priimti savo gyvenimo pokyčius. Nunykus moterų bendruomenėms, jei neturi savo moterų rato, net ir tai gali būti sudėtinga. Pati patyriau, kad vyras negali suteikti tokio nusiraminimo, kokį gali moteris – ypač, jei ji pati turi geros gimdymo patirties.
Autorė: Lina Gabrijolavičienė, www.dula.lt
