Mažylio laukėme ilgai. Ilgai ir kantriai…Lyg stebuklo…mažo ir tuo pačiu didelio. Ašaros, nusivylimas, begalinis skausmas širdyje ir TIKĖJIMAS – tai, kas mus lydėjo visus 12 metų.
Ir 6tai, kai jau visai buvau praradusi viltį, pavargusi nuo gydymo, vaistų, pakilimų ir staigių kritimų, išaušo rytas….rytas, kuris ilgai išliks mano atminty…2010 09 24 savom akim negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau – TAIP ILGAI LAUKTUS IR IŠSVAJOTUS II BRUKŠNIUKUS NĖŠTUMO TESTE.
Tai buvo taip nuostabu ir neįtikėtina, jog ašarų negalėjau sulaikyti ištisas dienas, bet jos buvo kitokios…džiaugsmo ašaros…. Taigi, nuo to momento gyvenimas pasikeitė. Visų pirma – sustojo laikas, pavydėjau toms, kurioms jau buvo praėję tie baisiausi trys mėnesiai, maniau, kad man tai truks amžinybę.
Bet praėjo, galima buvo lengviau atsipūsti, sulaukiau ir pirmųjų judesiukų, sutapimas ar ne, bet jais mane mažylis apdovonojo mano gimtadienio rytą, išėjau ir į dekretą, kuris nėštumo pradžioje atrodė toks nepasiekiamas…Nenumaldomai artėjo gimdymo data, bet mūsų mažiukas užsimanė į pasaulį ateiti anksčiau.
Buvo pirmadienis….Nuėjau eilinei apžiūrai, visi tyrimai buvo geri, jaučiausi neblogai, dar gydytojos užklausiau, ar sulauksim termino ir negimdysim anksčiau. Bet jau naktį pastebėjau beišeinantį gleivių kamštį ir kažką panašaus į lengvai tekantį vandenuką. Sunerimau. Kitą rytą nulėkiau į ligoninę, nes per naktį situacija tik blogėjo.
Ramino tai, kad mažiukas jautėsi gerai. Sulaukėme trečiadienio. Prabudusi jau maniau, kad važiuosime namo, nes savijauta buvo gera, vandenukų nebuvo nė lašo, judesiukus jaučiau puikiai, kol gydytoja nepasikvietė rytinei apžiūrai. Atsisėdau ant kėdės ir pajutau, kaip nutekėjo vandenys…Kadangi nėštumo metu man buvo nustatytas gestacinis diabetas, tai sprendimas buvo trumpas ir aiškus – CEZARIO PJŪVIS, daugiau negalime laukti.
Taip mes atsidurėme operacinėje, širdis virpėjo nežmoniškai, tik nežinau, dėl ko, ar iš baimės, ar iš suvokimo, kad jau tuoj tuoj pamatysiu tą mažą ir mielą žmogeliuką, kurio taip ilgai laukiau, nešiojau pilvelyje, jaučiau jo judesiukus ir gyvenau kartu su juo… Viskas truko tiesiog akimirką, suleido vaistukus, pajutau į kojų pirštų galiukus besiskverbiančią šilumą, nutirpo pilvas, pradejau laukti pirmojo mažiuko verkimo…
Ir štai…gydytoja tespėjo pasakyti, kad pajusiu didesnį spaudimą krūtinės srityje ir 2011 05 11, 17.33 išgirdau patį nuostabiausią, patį švelniausią, patį maloniausią garsą…tai buvo jis…mano kūdikio verksmas, per ašaras ir didelį susijaudinimą daugiau nebegirdėjau nieko, tik tai, kad - BERNIUKAS, ŠVIESIAPLAUKIS, SVEIKAS.
Tai buvo patys nuostabiausi žodžiai…dar po kelių sekundžių pamačiau savo kūdikį tokį, koks jis augo mamos pilvelyje, dar visa gleivėtą su virkštele…jau tada jis man buvo pats gražiausias ir nuostabiausias vaikutis Žemėje. Po to atnešė sūnelį dar kartą, išbučiavau akytes, nosytes, lūpytes, tą odą, tas kvapas.
Patyriau visiskai naują jausmą…džiaugsmas, ašaros, begalinė meilė…tokia graži…tokia stipri… Ir nesvarbu, kad mūsų mažylis į pasaulį atėjo visu mėnesiu anksčiau. Tikiu, kad ne veltui jis gimė būtent tą dieną, tuo laiku…tai dar kartą leido mums suprasti, kad jis – MŪSŲ STEBUKLAS…Stebuklas, kuris nuo šiol turės vardą - MARTYNAS…
