Būti mama dukart

Labas!

Po truputi bėga dienos, pilvelis lyg ima ryškėti. Stebiuosi, kad taip anksti, nes dabar yra vos tik 11 sav. Bet laukiantis antrą kartą, tai yra normalu. Pykinimas visiškai dingo, bet į mėsą toliau negaliu net žiūrėti. Pradėjo varginti plaukų slinkimas, bet nežinau, ar dėl to, kad ruduo ar dėl nėštumo. Su pirmuoju plaukai tik stiprėjo ir augo, pradėjo slinkti tik po gimdymo praėjus 3 mėn.

Nėštumas, atrodo, nevargina. Vaisius gyvas, sveikas. Energijos pasirūpinti šeima, namais užtenka. Tik laukti ir džiaugtis derėtų.. Bet viduj atrodo kirminėlis graužia. Kai pamačiau teigiamą nėštumo testą, mane užplūdo tokia laimė, toks džiaugsmas, kad sunku jų dydį nusakyti. Bet visai netrukus galvą užplūdo neigiamos mintys, atrodė, kad staiga ir laimė dingo.

Pradėjo mane kankinti kaltės jausmas prieš mano mylimą pirmagimį sūnų. Tarp Herkaus ir naujojo šeimos nario skirtumas bus apie 1 m 9 mėn. Atrodo nedaug, bet ir nemažai. Bet diena iš dienos, vakaras iš vakaro mane vargino kaltė, kad nusprendėme susilaukti dar vieno vaiko, kai pirmagimis yra mažas. Atrodo, kad aš atimsiu dalį savęs, kuri jam priklauso. Atimsiu visą savo laiką, kuris jam priklauso. O jei jis pasijus nemylimas? Antras ir nustumtas? O gal jam visai nereikia brolio ar sesės? Gal mes atimame iš jo laimę? Kaip pamilti antrąjį vaiką, kai atrodo, kad pirmagimį myli visa savo esybe ir vietos meilei kitam nėra? Tiek ir dar daugiau klausimų mane kankino kasdien. Ir tada teigiamas nėštumo testas pasirodė jau nebe toks teigiamas.

Bet viskas pasikeitė kai vieną dieną atėjo mano sūnus, prisiglaudė prie manęs ir parodė į pilvą sakydamas „lelia“. Tada supratau, kad reikia susiimti, problemas susikuriu pati savo galvoje, o nuo to kenčia šeima, nes aš nesu laiminga. Pradėjau tiesiog save nuteikinėti, kad Herkui draugija tikrai nepakenks, jie visada vienas kitą turės. Aš pati esu vienturtė, turėsiu tik savo šeimą kai tėvelių nebebus. O jie turės dar ir vienas kitą, kai nebus mūsų. Vyresnysis sūnus mokys, padės pažinti pasaulį ir bus geriausiu draugu mūsų antrajam vaikui. O aš tiesiog stengsiuosi nemažinti dėmesio, laiko jam. Šiek tiek suvaldžiusi save, savo mintis, ėmiau ieškoti literatūros, kad ta ramybė pasiliktų ilgėliau. Ir į rankas netyčia pakliuvo Sarah Ockwell-Smith knyga „Antrasis kūdikis“. Ne viskas čia man tinkama, bet atsirenku ko reikia norint suvaldyti mintis. Tikrai rekomenduoju mamytėms, kurios laukiasi antrojo ir kankina panašūs jausmai, kaip kankino mane. Ar kaltės jausmas dingo? Ne. Vis jis išlenda, ypač kai būnam trise, žiūrim filmuką, o pirmagimis į mus pažiūri savo nekaltom, nieko nesuprantančiom akim. Tiesiog išmokau susivaldyti, nukreipti mintis kitur. Reikia su savimi dirbti, o jei nepavyksta – kreiptis pas psichologą. Juk tokia laimė būti mama dukart.

Iki kito karto!