Ar gimdymas iš tiesų yra toks "baubas"?

Ar gimdymas iš tiesų yra toks "baubas"?

12. Nov 2010, 08:30

Norėčiau ir aš pasidalinti savo nėštumo ir gimdymo istorija su kitomis esamomis ar būsimomis mamytėmis. O viskas buvo taip.

 

Kai sužinojau, kad laukiuosi, labai išsigandau, bet ne gimdymo, o tiesiog paties fakto, kad būsiu mama. Galvojau, kad nesugebėsiu tinkamai rūpintis mažyliu, svarsčiau ar aš tam ne per jauna. Buvo tikrai daug nerimo, apmastymų kaip viskas bus.

 

Paties gimdymo kaip proceso nėštumo pradžioje tikrai nebijojau, net apie tai negalvojau. Didesnis rūpestis buvo, kaip bus su darbu, kaip pasakyti tėvams ir pan.

 

Viskas po truputį stojo į savas vėžes. Nėštumas lengvas, jokių papildomų negalavimų pirmaisiais mėnesiais ir nejutau: nei pykino, nei galva svaigo, nei nuotaikų kaita kankino. Viskas buvo super-duper:)

 

Sunkiausias periodas buvo tada, kai ėmė ryškėti pilvukas. Man jis ėmė matytis tik beveik 6 nėštumo mėnesį. Sakysite, kas čia sunkaus? Mane labai vargino klausimai, kažin kodėl taip lyg ir pastambėjau (mat daugelis bendradarbių net nežinojo, kad laukiuosi), kodėl padidėjo mano apetitas ir pan.

 

Dirbant vyrų kolektyve neišvengiamai buvo aptartas ir akivaizdžiai didesnės krūtinės klausimas. Tas dėmesys, žiūrėjimas, kaip per padidinamąjį stiklą vargino, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Ateis diena ir patys viską sužinos, kodėl turiu jiems kažką pasakoti.

 

Dienos vis bėgo, o mano pokyčiai tapo akivaizdūs: iš aptemptos darbinės maikutės, teko "perlipti" į vyriško siuvimo didesnį "maišą" taigi neliko nieko kito, kaip patvirtinti gandus, taip aš turėsiu lėliuką. Va tada ir prasidėjo visos bauginančios gimdymo ir vaiko auginimo istorijos: koks sunkus gimdymas, kaip nukraujuoji, kaip vaikutis pastoviai naktimis klykia, kaip galų gale vyras tave palieka.

 

Sakysite kvailos pastabos, o ko daugiau norėti, juk tai buvo jaunų, dar ne pilnai subrendusių kolegų svaičiojimai. Prisiklausiusi nemažai gandų ir įvairiausių istorijų, galų gale jau supratusi, kad visas reikalas neišvengiamai artėja, ėmiau  skaitinėti kitų istorijas, specialistų komentarus, patarimus.

 

Va tada ir pajutau tą gimdymo baimę. Bet kaip sakoma, trauktis nebėra kur, juk lėliukas visąlaik pilvuke negyvens:) Tad suėmiau save į rankas, ir ėmiau darytis sąrašą, ko mums su naujuoju šeimos nariu prireiks ligoninėje ir namie.

 

Čia dar vienas lengvas šokas: kam tiek tų daiktų, įvairiausių rūbų, kremų? Nejau viskas tikrai yra gyvybiškai būtina? Ačių tėveliui ir piniginei situacijai, kad neprisipirkau daug nereikalingų dalykų (tą pastebėjau ateityje, nes tuo momentu atrodė, kad visko reikės).

 

Buvau užsirašiusi į nėščiųjų kursus, nes buvo teigiama, kad be teorijos nieko nemokėsiu praktiškai. Deja, į juos taip ir nenuėjau, nes tą dieną skubiai reikėjo į darbą, kuris tuo momentu man atrodė svarbesnis. Dabar kai pagalvoju, tai būtent darbas neleido man į galvą prisikimšti įvairiausių gimdymo baubų, neleido aptingti.

 

Kas, kad judėjau sulėtintu tempu, kad mano rūbas "maišas" vis kliūdavo už stalų, ar kartais koks klientas keistai žiūrėdavo, galvodamas, kad "ši panelė labai jau sustorėjo nuo picų valgymo". Nepaisant visų minusų džiaugiuosi, kad dirbau beveik iki pat gimdymo (išėjau poilsio likus dviem savaitėms), ir turėjau mažai laiko nereikalingoms mintims.

 

Lapkričio 19 dienos rytas prasidėjo skausmu. Bet skausmas nebuvo toks stiprus, tad tikrai negalvojau, kad jau artėja gimdymas. Maniškis išeidamas darban lyg tarp kitko užsiminė, kad jei kas - skambink. Kodėl jam skambint, juk jis ne daktaras - tąkart pamaniau.

 

Bet juokai greit dingo, skausmas stiprėjo. Taigi teko keltis ir galvoti ką daryti. Paskambinau savo daktarei, kuri liepė važiuoti į "Moters ir Vaiko" kliniką apžiūrai, mat ji pati poliklinikoje tik po pietų tedirbo. O kodėl aš negaliu palaukti jos darbo laiko, juk skausmas pakenčiamas, skubėti nėra kur, juk dar anksti gimdyti (mat pagal terminą vaikutis turėjo gimti gruodžio 5).

 

Kvailos buvo tada mano mintys, greit tuo įsitikinau. Teko važiuoti apžiūrai. Nuvažiavus į klinikas paaiškėjo, kad be siuntimo manęs neapžiūrės. Jei laiką atsuktų atgal, sukelčiau ten skandalą, o tada tiesiog vėl išvažiavau namo.

 

Nežinau, ar čia veikė nuotaikų kaita, ar prastas oras, ar skausmas, bet tada pirmą kartą apsiverkiau. Ašaros riedėjo kaip pupos. Po pietų skausmai vis stiprėjo, nuvažiavau pas savo ginekologę, ji išsigandusiomis akimis pažiūrėjo į mane ir tarė:" Na ką, mergaite, jau gimdysi. Atsidarymas 5 cm. Kviesti greitąją ar tėvelis atvažiuos?"

 

Kaip gimdysiu, šiandien jau? Neužilgo? Juk dar anksti, dar net daiktai nesudėti:) Kaip vakar atsimenu gimdymo namuose priėmusio gydytojo žodžius: "Sėdi, juokiesi, neskauda tau. Tikriausiai tavo daktarė kažką suklydo." Ėmiau ir pati abejoti, skausmai tikrai nebuvo tokie, kokius įsivaizdavau.

 

Baigus tvarkyti visus formalumus, apie 17 val buvau paguldyta į palatą. Atėjusi akušerė džiugino, kad 19 val. jau turėsiu lėliuką. Gal ir kvaila, bet tuo momentu labiausiai bijojau, ar tėvelis spės laiku, ar paims visus daiktus ir pan. Skambinau jam kas 5 minutes, nes man atrodė, kad laikas bėgo šuoliais:)

Atėjo ta 19 val, tėvelis jau buvo šalia, gera, ramu. Bet ta ramybė truko neilgai: skausmas vis stiprėjo, po truputį ėmiau keikti visus aplinkui. Praėjus dar pusei valandos jau maldavau akušerės suleisti vaistų, bet ji manęs neklausė, teigdama, kad ir taip labai lengvai ir greit viskas atsidarinėja. 

 

Pavyko tik ištraukti pažadą, kad jei jau nebegalėsiu kentėti, tada gausiu nuskausminamųjų. Beveik 20 val, nuo vaikščiojimo po palatą darosi bloga, norisi tik sėdėti, o to daryti negalima. Vis klausinėju kada baigsis viskas. 10 min po 20 val gavau leidimą lipti ant stalo-vaiduoklio.

Va tada skausmo nebejutau, visa drebėjau iš baimės. Akušerė perspėjo, kad neišsigąsčiau, bet kadangi gimdau per anksti, vaikutį gali guldyti į inkubatorių. Norėjau, kad viskas būtų gerai, ir, kad kuo greičiau baigtųsi. Viskas vyko sklandžiai, po 3 stūmimų išgirdau savo mažosios princesės verksmą, kokia buvau tą akimirką laiminga. 20.30 jau laikiau mažiukę glėbyje, jau buvome palatoje.

 

Iš tiesų manau, gimdymas nėra toks baisus, kaip jis piešiamas. Tiesiog vienoms jis būna lengvesnis, kitoms sunkesnis, bet moteris yra stipri, ji gali ištverti ir dar daugiau. Linkiu visoms būsimoms mamytėms didelio nusiteikimo ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, tada taip ir bus.

 

 

 

12. Nov 2010, 08:50

jau rimtai 😃

12. Nov 2010, 08:47

O Jezus Marija kokia "gimdymo palata"!!!! Nu gerai cia pavadinai,- stalas vaiduoklis! Kokiame cia mieste moterys taip gimdo? As pirmaja dukryte pries 13 metu gimdziau ir tai ne tokioje gimdymo palatoje, o kaip kambary ir ne ant kazkokio gimdymo stalo, o gimdymo lovoje. O dabar pries 1mir 7men tai is viso komfortas buvo: dvi valandas gulejau tarp burbuliuku jakuzi vonioje, po to sedejau ant minkstu kamuoliu, akuseres klausinejo kokiu dar noreciau malonumu: arbatytes, nuskausminamuju ir pan. Ir visa tai ne kokiam uzsienyje o Panevezyje😀 Nu o cia...kazkokia kalejimo operacine...Nu siaubas

12. Nov 2010, 08:35

grazus pasakojimas, visada skaitydama apie gimdyma susigraudinu ir pamenu savaji. bet tikrai gimdymo patalpa baisi.

12. Nov 2010, 08:32

Grayi istorija,bet ale gomdymo patalpa be zodziuuuuu,kokia baisi kaip kokiam kanclageri ir cia tokia gomdymo lova? siaubas....

1 2 3