Sveikos mielosios mamytės,
Šią savaitę mane aplankė kiek daugiau blogų, nei gerų naujienų. Gal pradėsiu nuo blogųjų. Rašau kamuojama liūdnų nuotaikų, nes:
- Prasidėjo sesija. Tas mokymasis ir sedėjimas namie mane neigiamai veikia...Vien valgau ir valgau...Apetitas labai pakilo, net nežinau kodėl, per visą nėštumą to nebuvo, pasireiškė tik dabar.
- Savaitgalį buvo labai pablogėjusi sveikata, sutinau kaip bičių sugelta, skaudėjo viską, gal paruošiamieji čia buvo?Na svarbiausia, kad jie praėjo. Bet vėl įsitikinau kaip nepakeliu skausmo, tai pagalvojus apie gimdymą tik dar baisiau pasidarė...
- Pykstuosi su draugu. Jis nelabai linkęs šnekėtis, o mane nervas ima kai problemos nebūna sprendžiamos...Dėl tų pykčių ir nervai ima ir verkti norisi...Beto dar neaišku kada jis grįš ir ar grįš...Tai sėdžiu viena, kompanijos nėra, liūdna...
Apie blogybes nėra ko daug kalbėti, geriau pasidžiaugsiu su jumis, kad man jau 37 pilnos savaitės (prasidėjo 38), kaip tas laikas greit eina. Labai laukiu savo paslapčiuko, tačiau tegul jis dar ten pabūna. Šonelius vis labiau pamaudžia , bet leliukas taip vartosi, kad atrodo, kad tos vietos jam pilvelyje pilnaJ
Dar viena gera žinia ta, kad keturias dieneles pabuvau pas tėvelių, pačiam mylimiausiam kaimeJTai ir daržą paravėjau, ir gėlynus, darbavausi ir su savo mylimiausia augintine daug daug vaiksčiojom. Nors karščio pakęst negaliu, saulės smūgiai ištikdavo dar nesilaukiant, tai labai saugojausi ir pavėsy būdavau, tik vakarais saule pasilepindavau. Liūdna tik, kad kitą kartą pas tėvelių planuoju vykti tik su mažyliu ant ranku...Na bet labai tos dienos visi laukiame.
Dar viena nuostabi žinia, manau ne tik man, bet ir kitoms nėštukėms ta, kad atšals. Bus lengviau judėti, gal mažiau tinsiu, nemėgstu karščio...
Mintyse vis pirkinukai mažyliui, nors visi pagrindiniai daiktai jau nupirkti, bet dar kai ko trūksta, vis pildau ir pildau, turbūt iki gimdymo ir pildysiu, bijau, kad ko nepritrūktų.
Jaučiuosi palikta viena su paslapčiuku, tačiau gyvenime vadovaujuos tuo, kad „Dievas duoda tiek, kiek gali pakelti“, o aš visad žinojau, kad galiu pakelti daug. Ir nors mano mažylis netyčiukas atsiradęs ne pačiu palankiausiu metu, tačiau matyt taip lemta, o man suteikta tokia laimė- tapti mama. Kalnus atrodo dėl vaikelio nuversiu, nuo visų ginsiu ir rūpinsiuos tik jam viską duodama, tik dėl jo kovodama. O kovoti tenka jau dabar...
Šiek tiek trumpesnis ir liūdnesnis laiškelis, tačiau nieko nuo jūsų neslepiu, o ir pasiguoti juk kažkam reikia...
Iki kitos savaitės tikiuosi nuotaika pagerės ir papasakosiu daugiau naujienų.
Saugokit save mielos mamytės
Mama su paslapčiuku
Goda_Mamyciuklubas.lt