Artėjant rudeniui mane aplankė keistos mintys. Visą savaitę gyvenu praeitimi, o ne dabartimi. Būna akimirkų, kai pasižiūriu į savo žaidžiančius ar besipešančius berniukus ir negaliu patikėti, kad vaikai taip greitai auga.
Supa, supa kūdikėlį
Motina ant rankų. -
Bėkite tolyn, šešėliai, -
Spinduliai telanko!
Spindi ašaros motutės
Obelų žieduose:
Auk, vaikeli, būk didutis, -
Mamą pavaduosi.
(Salomėja Nėris "Motutės ašaros")
Benui rugsėjį jau bus 8-eri metai. Rodos, ką tik pirmą kartą paėmiau jį ant rankų, pažvelgė į pasaulį jis savo didelėm nustebusiom akytėm, glaudėsi prie manęs, mokėsi žengti pirmuosius žingsnius... O dabar - jis jau didelis, tvirtas, savarankiškas berniukas, turintis savo charakterį, savo nuomonę apie šį pasaulį.
Vieną vakarą su vyru pagalvojome, kad netruks prabėgti dar dešimt metų ir teks palydėti mūsų vyriausią berniuką į sudėtingesnį gyvenimo kelią. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie dešimt metų - tai labai daug, tačiau jie lekia šviesos greičiu. Jūs įsivaizduojate, šiemet jau 15 metų, kai baigiau gimnaziją, 15 metų, kai susipažinome su vyru!
Žinote, vieną dieną supratau, kad jeigu neturėčiau vaikų, jausčiausi siaubingai, ir tie bėgantys metai atrodytų baisiai. Ar susimąstėte, kad būtent vaikai daro mus jaunus! Jie - mūsų gyvenimo variklis! Štai kas yra tas jaunystės eliksyras! Net brangiausi kremai ir serumai neatstos to, ką patiri augindamas vaikus.
Juk vėl ir vėl kartu su jais išgyvename visas žmogaus augimo ir brendimo etapus, mokomės kartu pažinti pasaulį, žaisdami kartu su mažaisiais panyrame į vaikystę, prisimename, kokie mes buvome patys. Tik mūsų požiūris, suvokimas į vienus ar kitus dalykus tampa vis brandesnis. Nuklysti į filosofinius apmąstymus mane pastūmėjo praeitos savaitės įvykiai.
Nei iš šio, nei iš to vieną vakarą užklupo siaubinga sloga. Nosis varvėjo, skaudėjo galvą, žandikaulius, nejaučiau nei skonio, nei kvapo. Kitą dieną jaučiausi taip pat. Bet mano organizmo reakcija į ligą buvo labai keista. Nenorėjau gulinėti, o nusprendžiau atlikti seniai atidėliotą darbą - sutvarkyti Beno ir Kasparo pirmųjų metų nuotraukų albumus.
Dirbau geras tris dienas: rinkau, rūšiavau nuotraukas, esančias kompiuteryje. Peržiūrėjau absoliučiai visas nuotraukas ir trumpus filmukus. Labai gera buvo atgaivinti pamirštus įvykius. Be to, galėjau palyginti abu savo berniukus. Iš tikrųjų jie abu augo ir vystėsi vienodai: dantukai dygo tuo pačiu metu, ūgio taip pat jie vienodo, tik Benas buvo gerokai stambesnis negu Kasparas.
Vis šmėkšteli mintis - o kokia bus mūsų mergytė? Į ką panaši? Kokios spalvos akytės ir plaukučiai. Gal šįkart ji bus panaši į mane? :) Palyginimui įkelsiu kelias savo berniukų nuotraukėles. Beno kelios nuotraukėlės iš pirmųjų metų albumo.
Pirmasis kartas prie jūros.
Beno krikštynos.
Beno 1-asis gimtadienis.
Kasparo kelios nuotraukos iš pirmųjų metų albumo.
Kasparo krikštynos.
Kasparo 1-asis gimtadienis.
Dabar trumpai apie save. Baigėsi 24-oji nėštumo savaitė. Savijauta ta pati, tik svoris auga, pilvelis didėja, bet taip ir turi būti. Juk liko tik trys mėnesiai ir priartės finišo tiesioji! Taip gera bus vėl išgerti to jaunystės eliksyro ir augti, bręsti, tobulėti kartu su naująja šio pasaulio gyventoja.
Tiek šįkart :*
Kristina
Krisliukas