Nepatikėsite! Sėdžiu po senutėle vyšnia tėvukų sode, laukiu, kol kepsninėje baigs degti beržinės malkos ir rašau Jums, mielosios.
Žinote, kaip niekada iki šiol jaučiu didžiulį norą turėti savo namą ar sodybą. Gal net labiau sodybą, juk taip patogu gyventi mieste. Jau mintyse dėlioju būsimo rožyno planą, nes rožės - mano mylimiausios gėlės! Bet ne tos rožės, kurias galima nusipirkti parduotuvėje, o būtent gyvos, skleidžiančios savo žiedus ant krūmo.
Nieko nėra nerealesnio, kaip įkvėpti šių karališkųjų gėlių aromato. Yra sakoma, kad visi ateities planai iš pradžių gimsta mintyse, ir tik vėliau tos mintys materializuojasi. Tikiu minties galia...
21-oji nėštumo savaitė - visiška ramybė šeimos uoste. Vyrui baigėsi Bonifacijaus atostogos, jis išskrido darbuotis, o mes su vaikais atvykome pailsėti pas tėvukus. Dažnai laiką leidžiame jų sode.
Savijauta kaip visada gera. Pilvelio gyventojas kasdien stuksena, švelniai kibina mane. Niekur, išskyrus dubens kaulus, neskauda ir nemaudžia. Savotiškas déjà vu... Trečias nėštumas labai primena pirmąjį: savo jausmais grįžau į praeitį, tarytum laukčiausi pirmagimio. Iš pradžių gavau lengvą šoką sužinojusi apie naują gyvybę manyje, o dabar mėgaujausi ramiu laukimu.
Rodos, net tam tikri gyvenimo įvykiai pasikartoja. Tiesa, jaučiu didžiulį norą imti virbalus, vašelį, siūlus į rankas ir megzti, nerti kažką gražaus. Bet kol kas noras ir lieka noru, vis dar delsiu... Jei būčiau šimtu procentų tikra, kad laukiuosi dukrytės, jau ne vienas mezginėlis gulėtų spintoje ir lauktų viešnios iš anapus.
Šįkart mano dienoraštis kiek kitoks, gal truputį nostalgiškas. Visa savo esybe jaučiu ore tvyrančią ramybę, nėra skubėjimo, bėgimo, tiesiog taurus laukimas. O gal tai tyla prieš audrą?
Myliu tėvukų sodą, kurio prieš maždaug 15-20 metų tiesiog nekenčiau, nes paauglystėje labiau rūpėjo šėlti kieme su draugais nei kišti rankas į žemę. Šįkart mielai raunu kiekvieną menką žolytę mamos gėlių darželyje, purenu žemę, glostau kiekvieną krūmelį. O kaip gera įžengti į tėčio rankomis iš kedro statytą sodo namelį. Jame visuomet svečius iš miesto pasitinka nuostabūs šio ramaus kampelio gyventojai.
Patį mažiausią svečią visada užliūliuoja gryno oro versmės.
Šiandien pirmą kartą Benukas su seneliu kasė bulvių. Savų lietuviškų ir... prancūziškų, parvežtų iš Airijos. Man taip patiko tos vadinamos baby potatoes (vaikiškos bulvės), kurių kilogramas Dubline kainuoja apie 3 eurus, kad nusprendžiau maišelį jų parsivežti į Lietuvą ir pasodinti tėvukų sode. Įsivaizduojate, jos man sudygo šaldytuve.
Sodo kaimynė šiandien mus pavaišino jos darže užaugusiais melionais. Kokie jie skanūs! Daug skanesni už parduodamus prekybos centruose.
O čia Beno menas - ant patiesaliuko atklydusio vikšrelio nuotraukėlės.
Tiesa, esu labai dėkinga savo mamai, kuri išsaugojo mano pirmuosius batukus. Ji pasakojo, kad mano kojytė buvo tokia maža, kad tėvai niekur negalėjo rasti man tinkamų nešioti batukų. Juos netikėtai rado tėtis vienoje kaimo parduotuvėlėje ir nupirko. Man ši relikvija yra labai labai brangi.
Tiek šįkart žinių iš mano ramybės uosto. Jei pasirodžiau labai nuobodi, atleiskit.
Jūsų nėštukė Kristina
Krisliukas
blogietee