Sveikos!
Štai jau pilveliui suėjo 19 savaičių, rodos nelabai kas ir pasikeitė - pilvelis pamažu auga, jaučiuosi puikiai, dienos eina pakankamai ramiai, pramogaujam su sūneliu, tad lieka tik džiaugsmas.
Bet kur ne kur vis kam nors kyla noras pagąsdinti, paerzinti. Pamenu kaip jautriai į tai reaguodavau pirmo nėštumo metu, bet esu laiminga, kad teigiami pavyzdžiai man padėjo visa tai nustumti į šalį.
Apie ką aš čia?
Turiu galvoje visokius pranašavimus - "Dabar tai dabar, va su dviem tai pamatysit koks "džiaugsmelis", "Oi, bus sunku...", "Nebus nei tvarkos, nei ramybės"...tikriausiai ir jums teko išgirsti kažką panašaus, o ypač laukiantis pirmo vaikelio. Pamenu: "Va turėsi savo - suprasi koks vargas", "Įpusėjus šauksi kaip nuskausminamųjų norėsi".
Ir vis pagalvoju, o kam? Kam reikia gąsdinti?
Ar taip norima pasirodyti pranašesniu, išmintingu? O jei jau patirtis buvo tokia bloga, na nors pridurk "Mano atveju <...>, bet būna ir kitaip". Man šie pranašavimai iki šiol yra mistika. Gal tai sako ir daugiau patirties už mane turintys, bet...
Bet...
Kodėl nepasistengus įkvėpti ir padrąsinti? Juk nusiteikimas lemia daugiau nei gali įsivaizduoti - labai svarbu ar vyksi į ligoninę ir grįši namo nusiteikus vargui ar džiaugsmui :) Juk niekas nesitiki, kad gimus vaikui rutina išliks tokia pati, juolab ji pasikeičia vos per vieną dieną ir be jokios adaptacijos. Bet kaip visa tai priimsi, štai kur klausimas :D
Apie gerus pavyzdžius
Dabar tokias baisias kalbas ignoruoju, nes jos neišsipildė nei gimdant, nei auginant sūnelį. Tad esu tikra, kad neišsipildys ir dabar :D
Aš vis stengiuosi ir kitoms nėštutėms patariu matyti teigiamus pavyzdžius, tas šeimas, kurios paklaustos apie nėštumą ir vaikus pirmiausia ištaria žodį laimė, o ne sunkumai. Štai čia reikia ieškoti įkvėpimo, pasisemti teigiamų patirčių ir pozityvaus mąstymo. Džiugu, kad tokių pavyzdžių atsiranda ir tarp draugų, džiugu, kad vieną sektiną pavyzdį radau ir Mamyčių klube.
Be abejonės daug kas pasikeis, tikiu, kad susidursim ne su vienu iššūkiu, vis dar yra daug nežinomųjų (Kaip sūnus priims vaikutį? Kokiu ritmu reikės gyventi?). Gal čia ir yra tie sunkumai apie kuriuos kiti kalba, tik visa tai matome šiek tiek kitaip? Vieni tuos pasikeitimus priima kaip vargą, kiti, taip pat ir aš, kaip natūralų vaikų auginimo procesą. Tada tie kaprizai ir verksmai, miego ar laiko trūkumas nepasirodo toks baisus kai žinai, jog visa tai yra reikalinga tavo vaikui, kad dabar toks etapas. O etapų yra ir bus visokių ir daug. Tad telieka juos priimti ir jais džiaugtis :)
Pabaigai
Taigi, negąsdinkite kitų ir nesigąsčiokite pačios. Kiekviena šeima, kiekvienas vaikas yra skirtingas. Kaip buvo kitiems, nebūtinai bus jums...svarbiausia nepasiduoti blogoms mintims ir viskas klostysis kuo puikiausiai! :)
Raudonas balionėlis :)
Raudonas balionėlis
floryte