Vaida Baranovė įgarsino smurtą šeimoje patyrusios moters istoriją

Vaida Baranovė įgarsino smurtą šeimoje patyrusios moters istoriją

Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ kviečia išklausyti paskutiniąją, dešimtąją projekto istoriją, kurią įgarsino aktorė, dainininkė Vaida Baranovė.

Vaida sako, kad moterys, kurios išdrįsta prabilti, yra kelrodė žvaigždė toms, kurios kol kas prabilti negali.

„Tikiu, kad jų drąsa pažadins labai daug pokyčių. Mano pačios gyvenime yra tiek daug nuostabių, protingų ir stiprių moterų, kurios rodos, nepalaužiamos. Visgi, ne viena iš jų nešiojasi istorijas apie pažeminimą, skausmą ir nepakeliamą svorį ant pečių, kuris yra tyla. Istoriją, kurią perskaičiau, aš ilgai nešiosiuosi su savimi. Manau, daugelis išklausiusių nešiosis taip pat. Ir tai paskatins mane ir mus visus nepasitikėti fasadais ir nepraleisti progos net pačių stipriausių ir labiausiai įkvepiančių moterų paklausti „ar tau tikrai viskas gerai?“ ir neteisiant bei nevertinant išklausyti, suprasti, būti vertais pasitikėjimo ir visa širdim norėti padėti“, – atviravo aktorė, dainininkė Vaida Baranovė.

Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizavo Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės: studentės: G.Kondrataitė-Paleckienė, G.Paniulaitytė, K.Mazūraitė ir N.Dvarionaitė.

Kviečiame išklausyti dešimtąją istoriją, kurią įgarsino – Vaida Baranovė:

VIDEO -->> žemiau, po tekstu

Raminta (vardas pakeistas)

Jau senai mano galvoje sukosi prieštaringos mintys: viskas daugiau nenoriu kentėti, laikas nutraukti tuos skausmingus santykius, juk jie nuodija mano gyvenimą. Pavargau būti žeminama, kęsti nepriteklių, noriu skirtis. Bet aš taip bijojau savo vyro, nuoširdžiai netikėjau, kad skyrybos gali kažką pakeisti. Juk jis tikriausiai net nesutiks skirtis...

Jis – žinomas ir visuomenėje gerbiamas žmogus, kitų akyse mes esame „ideali šeima“. Gyvename dideliame nuosavame name, vyras gerai žinomas akademinėje aplinkoje, aš medikė, auginame du nuostabius vaikus. Ar kas nors gali patikėti, kokia baisi realybė slypi už šito gražaus fasado?

Kažkada mylėjome vienas kitą, svajojome apie ilgą ir laimingą bendrą gyvenimą. Vieną dieną visa šita pasaka virto nesibaigiančiu siaubingu košmaru – mudviejų santykiuose atsirado kita moteris. Vyras to net neslėpė, gyveno dviejose šeimose.

Kadangi mokėjo komunalinius mokesčius, namo atvažiuodavo keletą kartų per savaitę patikrinti, ar ne per gerai gyvename. Žiemos metu šildymą „prisukdavo“ tiek, kad kambaryje būdavo 13 laipsnių šilumos. Gyvenant tokiomis sąlygomis dukra dažnai sirgdavo bronchitu. Baimindamasi dėl dukters sveikatos nupirkau elektrinį šildytuvą, kad nors jos kambaryje būtu šilčiau.

„Džiaugėmės“ neilgai. Eilinio patikrinimo metu vyras pareiškė, kad tai prabanga ir šildytuvą išsivežė. Vaikų išlaikymui pinigų neduodavo, kelis mėnesius teko taupyti, kad galėčiau vaikui nupirkti žieminius batus. Sūnus, vos baigęs mokyklą, negalėjo studijuoti universitete, apie kurį svajojo, įsidarbino, kad padėtu išlaikyti šeimą.

Ne kartą vyro prašiau išsiskirti gražiuoju, jis nesutiko, nes jam ši situacija buvo palanki. Visuomenės akyse – jis šeimos vyras ir puikus tėtis, o pats gali gyventi dvigubą gyvenimą. Pinigų teisinėms konsultacijoms ir advokato paslaugoms tuo metu neturėjau. Internete ieškojau informacijos, kur galėčiau gauti nemokamą pagalbą ir patarimų, kaip elgtis toliau.

Vyras apie tai sužinojęs tik ciniškai pasišaipė –  „kas tavimi patikės, pati pagalvok, kas tu ir kas esu aš... Ir ką tu pasakysi, niekada nesmurtavau, pirštu tavęs nesu prilietęs“. 

Buvau įsitikinusi, kad jis teisus, niekas manimi nepatikės. Tuo metu tikrai tikėjau, kad esu nieko verta žmona, nesugebėjusi išsaugoti šeimos, esu bloga mama, negalinti vaikams užtikrinti būtinų jų poreikių, ir vieniša moteris, neturinti net kam pasiguosti.

Nežinau, kokiu momentu paskutinis lašas perpildė kantrybės taurę, bet aš išdrįsau surinkti telefono numerį, kurį jau pusmetį turėjau savo užrašinėje. Drebančia širdimi peržengiau moterų krizių centro slenkstį. Kelio atgal jau nebuvo, privalėjau papasakoti kas vyksta mano gyvenime...

Pati net negalėjau įsivaizduoti, kiek skausmo manyje buvo susikaupę... pirmas pokalbis buvo ilgas, daug ašarų ir svaiginantis palengvėjimas vien tik išsipasakojus. Su krizių centro specialistėmis bendravome ne vieną mėnesį. Pirmiausia reikėjo psichologo pagalbos, kad sustiprėčiau, vėl patikėčiau savimi, kad galiu pati imtis iniciatyvos keisti savo gyvenimą.

Vėliau su teisininke aptarėme, ką turiu daryti norėdama pradėti skyrybų procesą. Procesas ilgai neužtruko, nes vyras nenorėjo gadintis reputacijos ilgu bylinėjimusi, bijojo, kad į viešumą iškils taip ilgai slėptas dvigubas gyvenimas. Tai kuo buvau žeminama ir gąsdinama –  kad vyras užima aukštas pareigas, turi pažinčių – išties, buvo jo silpnoji vieta. 

Šiandien po skyrybų praėjo jau du metai. Gyvenu savo gyvenimą be baimės, jaučiuosi atgavusi save pačią. Neseniai, visai atsitiktinai darbo reikalais teko apsilankyti netoli tos vietos, kur yra moterų krizių centras. Žiūrėdama į centro langus supratau, kad tai buvo langas į mano naują gyvenimą.

Jūs nesate vienos

Tai jau dešimtoji ir paskutinė šio projekto istorija, tačiau dar daug jų liko nepapasakota. Dar daug moterų neatsivėrė nei mums, nei patiems artimiausiems ar pagalbą teikiantiems specialistams.

Projekto tikslas buvo, kad šios istorijos pasiektų kuo daugiau panašaus likimo moterų ir padėtų joms laiku suvokti, kad smurto ratas pats savaime niekada nesustoja. Ne vienai moteriai šios istorijos atskleidė jų pačių realybę, išlaisvino slaptą troškimą, kad jos priėjo kryžkelę ir laikas rinktis tolimesnį kelią, be kančios ir smurto. Žinojimas, kad JOS nėra vienos padrąsino  kreiptis pagalbos. Tačiau, liko moterų, kurių šios istorijos nepasiekė, kurios vis dar galvoja, kad tai ką patiria yra tik jų asmeninė problema, kuri kaip nors išsispręs.

Projekto iniciatorė Greta kviečia atverti širdis: „Šiandien, pasibaigus projektui, vienintelis mūsų prašymas – nelikti abejingais. Jeigu, matote ar girdite, kad už kaimyno ar kaimynės durų vyksta, tai kas paniekina žmogaus teisę į gyvenimą, be fizinių ir moralinių kančių – nelikite abejingi. Padėkite, ištieskite savo ranką, atverkite savo širdį, jeigu prireiks ir namų duris, parodykite, kad yra išeitis, žmogus turi  gyventi ne skausme ir patyčiose, bet apsuptas supratimo ir šilumos.“

Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė Naura Daukšienė ragina nebijoti kreiptis pagalbos, jeigu patiriate artimo žmogaus smurtą: „Visoje Lietuvoje veikia „Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai“, moterų krizių centrai. Ten dirbantys žmonės žino kas vyksta moterų  praradusių tikrąjį savo AŠ gyvenimuose ir širdyse. Jie gali jums padėti, kaip padėjo šių istorijų herojėms. Ne vienerius  metus bendraudama su moterimis patyrusiomis smurtą šeimoje, galiu pasakyti- net nenumanote, kokios esate stiprios ir atkaklios, jums reikia tik patikėti savimi ir tais, kurie nori jums padėti. Patirtas skausmas jumyse išugdė tokią jėgą, kuri gali susidoroti su pačiomis didžiausiomis kliūtimis, bet reikia padaryti pirmą žingsnį – surinkti specializuotos pagalbos telefono numerį.“

Projekto iniciatorė Greta antrina Naurai, kad svarbiausia – nebijoti žengti žingsnį į priekį, nes jūs nesate vienos, kreipkitės pagalbos į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus arba į moterų krizių centrus.

Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/