Psichologė: „Tėvų užduotis – padėti vaikui mokytis iš klaidų, o ne jų vengti“

Psichologė: „Tėvų užduotis – padėti vaikui mokytis iš klaidų, o ne jų vengti“

22. Nov 14:20 Mamyčių klubas Mamyčių klubas

Kad būtų laimingi – štai ko savo vaikams linki tėvai, tiek daug galimybių gyvenime turinčiose, tiek socialinių sunkumų patiriančiose šeimose.

Kad ir kokioje gerovėje gyventų, kad ir kokių pasiekimų turėtų, tėvų ilgalaikiai tikslai yra labai panašūs – kad vaikas užaugtų sveikas, pasitikintis savimi, žinantis, ko nori, gavęs tinkamą išsilavinimą, savarankiškas, sąžiningas, mokantis mylėti, būti mylimas, gebantis išlaikyti savo šeimą, kad išlaikytų gerą santykį su tėvais.

Turbūt nerastume tėvų, kurie nenorėtų matyti tokio užaugusio savo vaiko. Tačiau įsivaizdavimas, kaip to siekti šeimose, gali būti labai skirtingas. Koks kelias suteiktų daugiausia naudos vaikui bei išlaikytų šiltą vaikų ir tėvų ryšį, pokalbis su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologe, pozityvios tėvystės programos „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ eksperte Silvestra Markuckiene.

Vaiko auklėjimas – ne trumpalaikių užduočių sprendimas

Į kasdienę rutiną įsisukę tėvai dažnai mano, jog sužiūrėti, kad vaikas būtų pavalgęs, paruoštų pamokas, susitvarkytų kambarį, eitų laiku miegoti yra pagrindinės tėvystės užduotys. O jei vaikas nevykdo tėvų jam paskirtų užduočių, tai tada ir prireikia auklėjimo metodų, siekiančių „pataisyti“ vaiką ar priversti jį atlikti ką liepiamas. Kitaip sakant, daugelis tėvų mano, kad auklėjimas ir yra trumpalaikių situacijų sprendimas. Tačiau taip toli gražu nėra.

„Nesu sutikusi tėvų, kurie nebūtų susimąstę apie savo vaiko ateitį. Vieni tai daro dažniau, kiti – gal tik kartais, bet tas įsivaizdavimas, tie ilgalaikiai tėvystės tikslai pradeda rastis dar vaikui negimus, – sako S. Markuckienė. Kokį savo vaiką norėčiau matyti, kai jis užaugs? Kokių būdo bruožų norėčiau, kad jis turėtų? Kokio santykio norėčiau su savo jau suaugusiu vaiku? Tokius klausimus paprastai sau kelia tėvai, o atsakymai į juos ir yra ilgalaikiai tėvystės tikslai“.

Pasak specialistės, tėvai, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, išsilavinimo ar turimų tėvystės įgūdžių, nori gero savo vaikams. Tėvai nori tų pačių dalykų savo vaikui: kad atskirtų gėrį nuo blogio, kad nepasiduotų neigiamai įtakai, kad pasitikėtų savimi ir „pastovėtų už save“, kad elgtųsi kryptingai, kad nebijotų imtis iniciatyvos daryti ką užsibrėžė, kad jam sektųsi ir būtų laimingas.

Skiriasi tik būdai, kaip tą gėrį įdiegti, kaip išmokyti savo vaikus viso to, ko jam reikės suaugus. Tačiau tik geriausių linkėjimų, ketinimų ar lūkesčių nepakanka. Reikia dar ir supratimo bei įgūdžių, kaip to siekti, pamatymo bei išmokimo, kas veikia ir kas ne auklėjime, atsižvelgiant į tuos ilgalaikius tikslus. Kitaip tariant, tėvystė yra nuolatiniai ieškojimai ir atradimai, tai mokymasis iš klaidų ir patirčių.

Žaidimas – rimtas dalykas

Klaidų, nepasitenkinimo, konfliktų kyla dažniausiai tada, kai trumpalaikės kasdienybės situacijos nėra panaudojamos ilgalaikiams tikslams siekti. Pavyzdžiui, daugybėje situacijų tėvai norėtų, kad vaikas tiesiog paklustų, o savo įsivaizdavime norėtų matyti jį kaip labai savarankišką.

Jei vaikas protestuoja, nesutinka, nori daryti savaip, tėvai čia gali įžvelgti nepagarbą sau, ožiavimąsi, piktybinį priešiškumą, dėl to dažnai užgniaužia, sukritikuoja, priverčia, nors norėtų vaiką užaugusį matyti pasitikintį savimi, geranorišką, paslaugų. Kaip jis toks gali užaugti, kai šios savybės nėra palaipsniui formuojamos?

Tėvai taip bijo kažką praleisti, taip nori suspėti užbėgti neigiamiems dalykams už akių, kad labiau pastebi vaiko klaidas, baksnoja į jas, tikėdamiesi, jog tai motyvuos vaiką jų nedaryti. Mes pamirštame arba tiesiog nenorime priimti, kad normalu, jog vaikas kasdien daro daugybę klaidų.

Juk jis tik mokosi pavadinti, suprasti, įsijausti, įgusti valdyti savo emocijas. Tiesiog nerealu tikėtis, kad vaikai nepridarys klaidų. Tad tėvų užduotis yra padėti vaikui mokytis iš klaidų, o ne jų vengti. Tik taip galėsime prisidėti prie vaiko suvokimo, jog klaidos, nesėkmės yra galimybės išmokti, įgusti, o ne priežastys nusivertinti, sukritikuoti save, kas stiprina bet kokių klaidų baimę apskritai.

Vaikystė – ne tiek nerūpestingo džiaugsmo, kiek daugybės klaidų, patiriamų kiekvieną dieną, laikotarpis. Ir kiekvieną dieną mes, tėvai, turime šansą padėti vaikams jas spręsti bei mokytis iš jų. Bet ne tam, kad tų klaidų nebūtų išvis – jų vis tiek bus, tik gal kaskart kitokių. O tam, kad išmokytume vaikus atrasti, ką galima būtų daryti kitaip kitąsyk, ieškoti išeičių, pažinti savo galimybes, suprasti aplinką.

Jei sudarysime sąlygas vaikui pačiam pamatyti galimus sprendimus klausdami jo nuomonės, jei skatinsime pabandyti ir nuspręsti, ar veiksminga, ką jis sugalvojo, tai lavinsime vaiko mąstymą, jo pasirinkimo pasekmių (nu)matymą, o per tai ir atsakomybės pajautimą, palaipsniui ugdysime savitvardą bei pasitikėjimą savimi.

Vaikas pažįsta pasaulį jį patirdamas. Iš pradžių per savo pojūčius, vėliau prisideda jausmų, minčių suvokimas bei mąstymas, išvadų – sąmoningų ar nesąmoningų – darymas. Vaikas išbando daiktus, kokio jie skonio, kaip jie suręsti, kiek metami jie skrenda, kai kurie daiktai, pasirodo, nekinta, o kiti – keičiasi, juos galima valdyti, su jais galima kažką nuveikti. Vaikai imituoja, kartoja, įsivaizduoja esą. O pažinti, suvaldyti, pajėgti, galėti yra smagu. Vis tai mes vadiname žaidimu, pramoga.

Bet tai yra labai rimta – vaikas taip pažįsta pasaulį ir save patį jame. Žaidimas yra vaikui natūrali pažinimo forma. Bežaidžiant jis daug ko išmoksta – ką jis gali, kas jam pavyksta, kaip draugauti, dalintis, susipykti, susitaikyti, laikytis taisyklių, sulaukti savo eilės, ką daryti, kai nori gauti tai, ko nori. Ir daugybės kitų svarbių dalykų. Jei priimame, kad žaidimas yra rimtas būdas išmokti naujų dalykų, tai tokia forma galime ir mokyti vaikus to, kas mums atrodo svarbu.

„Kartais tėvai sako: aš neturiu laiko žaisti, reikia visur suspėti, daug darbų nudirbti ar panašiai. Tokių tėvų klausiu, ko jie norėtų – ar kad vaikas išmoktų tam tikro elgesio, ar kad vaikas išmoktų tam tikro elgesio tik tokiu būdu, kokį jūs jam nurodote. Jei renkasi pirmąjį variantą, tai kitas žingsnis yra suprasti, kaip tai padaryti, koks yra veiksmingas išmokyti. Jei tėvai renkasi antrąjį variantą, tai vaikas paprastai gana tiksliai nuskaito situaciją, jog viskas čia labiau apie galią ir valdžią nei apie išmokymą.

Žaidimo būdu vaikas daug mieliau ir greičiau išmoks, atliks, pasielgs tinkamai nei „rimtai“ nurodinėjamas, liepiamas, kritikuojamas, baksnojamas ar baramas. Tas ypač būdinga ikimokyklinukams ar pradinukams. Nors, tiesą sakant, ir suaugusiųjų gyvenime žaidimams yra nemažai vietos. Tik jie atlieka visai kitokias funkcijas nei vaikystėje. Tad nenuvertinkite žaidimo“, – ragina psichologė.

Kitas labai svarbus dalykas, pasak pozityvios tėvystės ekspertės, yra vaiko raidos supratimas. „Jei dvimetis nuolat kartoja žodį „ne“, tai nebūtinai jis siekia nepaklusti tėvams, tyčia priešintis. Taip vaikas mėgaujasi tokio paprasto, bet galingo žodelio valdymu. „Ne!“ tada tolygu „Aš galiu!“. O galėti yra labai smagu. Prisiminkite, jog tai tik antrieji gyvenimo metai, kai vaikas tik išėjo iš to amžiaus, kai nieko negalėjo, o dabar jis jau gali. „Nori valgyti? – „Ne!“; „Nenori valgyti?“ – irgi „Ne!“, smagumėlis! Ne tėvams, o vaikui. Tad neverta to priimti kaip asmeniškai prieš jus nukreiptą nepaklusnumo akciją. Reikia labai įvertinti situaciją, kada vaikas iš tiesų turi poreikių, ko nors nori-nenori, o kada jis tiesiog žaidžia.

Tėvystės programos „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ metu, kurią su „Gelbėkit vaikus“ įgyvendiname padedant „Aktyvių piliečių fondui“, stengiamės tėvus supažindinti, kas būdinga vaikams skirtingais amžiaus tarpsniais, kaip jie mąsto, kaip jie jaučiasi, kaip jie išmoksta, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip ir ką su tuo daryti,“, – pasakoja S. Markuckienė.

Sprendimas – tėvų reikalas

Labai svarbu, kad tėvai gebėtų vaiką išklausyti, kad ir kokio jis amžiaus būtų. Tai nereiškia išsakomų vaiko norų ar įgeidžių tenkinimo. Išklausymas, girdėjimas reiškia, kad, tėtis/mama yra pasiruošę suprasti tam tikro vaiko elgesio ar nuomonės priežastis.

„Gal tai su raidos etapais susiję savarankiškumo bandymai, gal tai alkis ar neišmiegota naktis, o gal pyktis, kad nebuvo galima pažiūrėti filmuko ar susitikti su draugais – visais atvejais bendraujant su vaiku reikia jam transliuoti, kad suprantate jo elgesio priežastis, kad esate pasiryžę atlaikyti jo neigiamas emocijas ir padėti surasti tinkamą sprendimą. Spręsdami trumpalaikes situacijas, tačiau ne manipuliuodami, ne apgaudinėdami, ne gąsdindami ar papirkinėdami, o išgirsdami ir išklausydami vaiką, kreipdami vaiko mintis ir emocijas konstruktyvia linkme, sugebėsime palaipsniui, nuosekliai siekti ilgalaikių tėvystės tikslų“, – pabrėžia tėvystės ekspertė.

Nors ilgalaikiai tėvystės tikslai yra gana universalūs, psichologė sako, kad kiekvieno vaiko unikalumas neleidžia turėti visiems veikiančių auklėjimo receptų. Skiriasi vaikų temperamento „rinkinukas“, kurį kiekvienas vis kitokį atsineša gimdamas, vaiko lytis, gimimo eiliškumas, šeimos atmosfera bei išsakyti ar menami lūkesčiai ir dar daug kitų dalykų veikia tarpusavio santykius šeimoje. Išoriškai matomą vieną ir tą patį elgesį skirtingose šeimose gali lemti skirtingi dalykai.

Tėvai yra tie, kurie turi daug didesnę gyvenimo patirtį nei vaikai ir būtent dėl to jie yra atsakingi už pasirinktą atsaką į vaiko elgesį, jie yra atsakingi už sprendimo paieškas bei taikos iniciavimą. Tėvai, ne vaikai, sudeda šeimos gyvenimo rėmus ir kuria visiems jos nariams gerovę. Tėvai yra tie, kurie nukreipia, o vaikai veikia. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, todėl gali padėti vaikui suprasti savo norus, jausmus, mintis ir taip kurti savivertę.

„Būtent todėl svarbu išklausyti ir išgirsti vaiko nuomonę, tačiau sprendimų priėmimo atsakomybė visada turi likti tėvams“, – pabrėžia Silvestra. „Tėvai norėtų gauti visiems vaikams tinkančias universalias poveikio priemones, tačiau tokių nėra ir negali būti. Juk net toje pačioje šeimoje augantys vaikai yra gana skirtingi. Kas tiko vienam, kitam nebūtinai tiks. Tenka išrasti, susikurti patiems, išbandyti, ar veikia ir jei ne, vėl ieškoti atsako atsižvelgiant į vaiko raidos ir temperamento ypatumus bei ilgalaikius tikslus“, – priduria.

Lūkesčių pinklės

Dar vienas svarbus momentas, pasak psichologės, kad tėvai aiškiai skirtų ilgalaikius tėvystės tikslus ir savo lūkesčius vaiko atžvilgiu.

Lūkesčiai – tai tėvų norai, koks vaikas turėtų būti. Vaikas turi, privalo pateisinti, išpildyti tai, ko iš jo tikimasi.

Ilgalaikiai tikslai remiasi vertybėmis bei empatija vaikui. Tai gebėjimas pamatyti vaiką, jo būdo bruožus, interesus, kaip jam sekasi įveikti sunkumus, kiek reikia pagalbos ir tik tada pasirinkti atreagavimo bei bendravimo su vaiku būdus, o ne siekti ir versti vaiką daryti tai, kas dažnai yra neišsipildžiusi pačių tėvų vaikystės svajonė ar tai, kas šiuo metu visuomenėje laikoma prestižu. Jei tėvai nevertina vaiko nuomonės, nemato, nepastebi vaiko jausmų, tada ilgalaikis tikslas tiesiog tampa lūkesčiu.

„Pateiksiu ilgalaikio tikslo ir lūkesčio pavyzdį. Tarkim, vaikui labai patinka šokti. Ilgalaikis tėvystės tikslas galėtų būti, kad vaikas lavintų savo gebėjimus šokti ir pats nuspręstų, kaip jį panaudoti, kad taptų savo gyvenimu patenkintu suaugusiuoju. O tėvų lūkestis šiuo atveju būtų, kad vaikas turėtų tapti garsiu šokėju. Iš tiesų, labai daug priklauso nuo paties vaiko temperamento, jo savęs vaizdo, pasiryžimo siekti profesionalaus šokio aukštumų. Bet lygiai taip pat jam gali būti tiesiog malonu valdyti savo kūną ir šokį turėti kaip hobį, o profesionalu save matyti visai kitoje sferoje. Mūsų užduotis yra padėti vaikui atskleisti jo gebėjimus, suformuoti vertybes, kuriomis remiantis jis kurtų savo gyvenimą“, – svarbiausius tėvystės momentus akcentuoja psichologė S. Markuckienė.

Tėvystė – nelengvas, tačiau teikiantis didelį džiaugsmą ir skatinantis visapusišką tobulėjimą, uždavinys. Tai daugiau yra nuostabi kelionė nei galutinė jos stotelė.