Šiemet Suomijoje minima šios šalies kultūrai itin svarbi sukaktis – šimtosios Tuvės Janson (Tove Jansson) gimimo metinės. Jos vardas visada liks neatsiejamas nuo trolių Mumių – unikalių personažų, kurie jau daugiau nei 70 metų yra ne tik knygų veikėjai, bet ir labai sėkmingas prekės ženklas. Tuvė niekada neslėpė, kad jos kūryba atėjo iš vaikystės, ją supusios kultūros ir gamtos.
Tuvė Janson augo menininkų šeimoje. Tėvas buvo skulptorius, mama namuose piešdavo iliustracijas knygoms. Pas juos nuolat lankydavosi draugai menininkai. Vos Tuvei gimus, tėvas jau tikėjosi, jog dukra taip pat pasuks kūrybos keliu. Gal kiek ir drąsu teigti, tačiau Tuvė Janson buvo pasmerkta tapti menininke.
Gamtos pasaulis mažąją Tuvę paveikė ne mažiau nei meniška ir kultūringa aplinka. Vaikystėje kasmet apie šešis mėnesius su šeima ir draugais ji praleisdavo saloje. O ir suaugusi sugrįždavo į ją vasaromis, kol galiausiai ten ir apsigyveno. Nekeista, kad ir jos rašytose knygose daug veiksmo vyksta prie vandens.
Rašytoja ir dailininkė sakydavo, kad visa jos kūryba įkvėpta aplinkos. Tik vaikams skirta dalis buvo atėjusi iš vaikystės prisiminimų. O suaugusiesiems Tuvė kūrė įkvėpta tuomet ją supusių dalykų, įvykių, kuriuos savo kūryba perteikė taip, kaip pati matė, jautė ir išgyveno. Dauguma šaltinių teigia, kad Tuvė turėjo absoliučiai laimingą vaikystę, tad ir jos kuriamas trolių Mumių pasaulis šviesus ir geras. Tačiau tai – tik dalis tiesos. Menininkė tikrai užaugo puikioje, mylinčioje šeimoje, kur turėjo visas sąlygas kurti. Tačiau kaip ir kiekviena šeima, taip ir ši turėjo savų skaudulių. Tuvės motina Signė (Signe Hammarsten-Jansson) jautė nuoskaudą dėl to, kad turėjo paaukoti savo skulptorės karjerą vardan šeimos. Žinoma, menų ji neapleido – tapo knygų iliustratore ir dirbo namuose. Tėvas ilgainiui ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, barniai šeimoje vis dažnėjo. Viename Tuvės tapytų šeimos portretų atspindėtos nuotaikos toli gražu nekuria idiliško vaizdo.
Tačiau nesutarimai šeimoje buvo tik viena priežasčių, kodėl net šviesūs ir nuotaikingi jos kūriniai vaikams kartu tokie mąslūs ir kupini melancholijos. Žinoma, čia prisideda autorės intravertiškumas, būdingas suomiams, tačiau kita priežastis kur kas rimtesnė ir globalesnė – tai karas. Tuvė Janson gimė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, o Antrojo metu jos kūrybinis procesas jau buvo įsibėgėjęs. Tuomet į karą išėjo ir vienas brolių, apie kurį ilgą laiką nesulaukė jokių žinių. Šis visai šeimai sunkus išbandymas buvo juntamas tuometėje Tuvės kūryboje.
Pirmoji jos knyga, skirta vaikams („Mažieji troliai ir didysis potvynis“) pasirodė 1945 metais. Ji įnešė naujų vėjų į vaikų literatūrą ne tik dėl unikalaus pasaulio, personažų, bet ir dėl vaikų literatūrai nebūdingo katastrofų vaizdavimo. Artėjanti kometa, potvynio grėsmė atspindėjo realią to meto situaciją, kai pasaulyje sklandė nežinios, nerimo ir baimės nuojautos.
Tačiau pati melancholiškiausia knyga buvo parašyta po Tuvės mamos mirties, 1970-aisiais. Tai buvo ir paskutinis kūrinys vaikams. Ši netektis visiškai atskyrė autorę nuo laimingo ir idiliško Mumių pasaulio ir ji pasuko suaugusiųjų literatūros keliu. Nors su savo personažais ji pradėjo nesutarti dar anksčiau. Kai 1954-aisiais pradėjo piešti komiksus Londono „Vakariniam laikraščiui“, Mumiai sulaukė didžiausio populiarumo, o Tuvė turėjo kone kasdien sugalvoti naujų siužetų. Nenuostabu, kad toks tempas, laiko trūkumas kitiems kūrybiniams darbams bei mamos netektis atitolino autorę nuo idiliško Mumių pasaulio. Nuo 1960-ųjų komiksus laikraščiui jau piešė Tuvės brolis Larsas.
Anksčiau, dar iki didžiojo Mumių populiarumo, Tuvė noriai bendradarbiaudavo adaptuojant jos kūrinius kinui, teatrui bei radijui. Piešdavo plakatus, rašydavo libretus, tekstus trumpindavo ir pritaikydavo radijo pjesėms. Nors autorė ir vengė komerciškumo, nesutiko perduoti teisių „Walt Disney“ kompanijai, tačiau Mumiai vis tiek išpopuliarėjo taip, kad dabar jau sunku būtų suskaičiuoti, kiek visko apie šiuos personažus sukurta. 1969 metais japonų sukurtas animacinis serialas taip pat prisidėjo prie Mumių, kaip prekės ženklo, išpopuliarėjimo visame pasaulyje.
Daugelyje pasaulio kampelių galima aptikti vis iš naujo perleidžiamų Tuvės Janson knygų, kitų autorių kūrinių, paremtų jos iliustracijomis ir tekstais, įvairių adaptacijų, galybę suvenyrų, aksesuarų, drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kanceliarinių prekių ir atvirukų. Lūžis įvyko po 1993 metų, kai Suomijoje, Naantali mieste buvo atidarytas „Moominworld“ (Mumių pasaulis) pramogų parkas. Autorinių teisių vertė gerokai išaugo, o produkcija su troliais užplūdo rinką.
Simpatiški į begemotukus panašūs padarėliai tapo paklausia preke. Tačiau neverta pamiršti, kad viskas prasidėjo nuo knygų. Jose buvo sukurtas Mumių slėnis, apgyvendinti personažai ir patirta begalė nuotykių. Rašytoją įkvėpdavo gamta, gyvūnai, metų laikų kaita, todėl ir jos kūryba labai gyva, dinamiška ir dvelkianti jūra. Socialinis pasaulis paremtas tarpusavio pagalba, draugiškumu ir net trupučiu naivumo. Tačiau tai jokiu būdu nėra saldūs kūriniai. Pasakojimuose veikia tikroviški personažai, turintys ryškių ne visada teigiamų, tačiau dažnai žavių bruožų, tad su jais lengva tapatintis. Tai atsiskyrėlis Snusmumrikas, goduolis Snifas, puošeiva freken Snork, itin drovi Filifjonka ar pikčiurna Mažoji Miu. O kai visi šie draugiški ir geri, tačiau netobuli personažai patenka į sudėtingas situacijas (ar susikuria jų patys), tampa nepaprastai linksma skaityti ir spėlioti, kuo tai baigsis.
Tuvės Janson kūrybą įvertino ne tik skaitytojai, bet ir kritikai. 1966 metais autorė tapo Hanso Kristiano Anderseno premijos laureate, taip pat yra gavusi aukščiausią – Šypsenos ordino – apdovanojimą. Leidyklos „Nieko rimto“ atstovė dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė sako, kad leisti Tuvės Janson iliustracijomis, jos kurtais personažais puoštas knygas ir aksesuarus yra garbė kiekvienai leidyklai. Šie personažai džiugina ir suaugusiuosius, ir pačius mažiausius skaitytojus. Kadangi Tuvė rašė kiek vyresniems vaikams nei pradinukai, džiugu, kad pritaikyti Tuvės pasakojimus mažiesiems ėmėsi kiti suomių rašytojai. T. Janson pasekėjai stengiasi išlaikyti autorės pasakojimų pozityvumą ir ramybę, veikėjų charakterius ir bendravimo, reagavimo į aplinką būdą.
Tapani Bagge kūriniuose („Trolių Mumių slėnio lobiai“) galima atrasti visus personažus: Muminuką, Muminuko mamą, Mažąją Miu, Snifą ir kitus. Jie keliauja laiko mašina, ieško lobių, skrenda į Mėnulį ir kartais pasiginčija...
Bet juk Mumių slėnyje visada viskas baigiasi gerai. Šiuose kūriniuose taip pat esama gilumos, tačiau, kitaip nei originaliuose Tuvės Janson kūriniuose, čia nėra katastrofų nuojautos ar melancholiškų epizodų. Pirmasis mažųjų susipažinimas su troliais Mumiais tampa absoliučiai šviesus. Pamilę šios autorės personažus ateityje vaikai būtinai perskaitys ir originalius Tuvės tekstus.
Įdomu būtų šiandien pakalbinti Tuvę Janson ir pasiteirauti, ką ji mano apie tai, kad jos veidas puošia pašto ženklą, jai sukurta proginė moneta, o į Japoniją keleivius gabena troliais Mumiais puoštas lėktuvas. Menininkei, kuri visas knygas parašė ranka, to galbūt pasirodytų per daug. Tačiau kai sukuri kažką visiškai naujo, unikalaus ir, svarbiausia, kokybiško, nieko kito negali ir tikėtis. Panašu, jog Tuvės tėvo lūkesčiai išsipildė su kaupu.
