1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. 1941 m. birželio mėnesį prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Ištremta apie 132 000 žmonių, tremtyje žuvo apie 28 000.
Vėliau birželio 15-oji paskelbta Okupacijos ir genocido (masinio tautos naikinimo) diena.... Tai mūsų istorija... Aš nežinau, neįsivaizduoju, kokį siaubą teko išgyventi visiems šitiems žmonėms... Niekas negali įsivaizduoti, ką jie patyrė, išgyveno ir kaip kovojo dėl Lietuvos laisvės, kaip stipriai priešinosi visiems, kas bandė sunaikinti mus ir mūsų tėvynę...
Norėčiau su jumis pasidalinti filmuku, kuriame mano prosenelė Barbora pasakoja apie II pasaulinį karą... Mano prosenelė nebuvo ištremta, bet jai taip pat teko daug ką išgyventi... Ji puikiai tai atsimena, nes kai visas šis siaubas vyko, jai buvo vos 12 metukų.
Džiaugiuosi, kad turiu šalia tokią šaunią prosenelę, žmogų, kuris gali papasakoti tokius įvykius, o aš galiu juos įamžinti ir išsaugoti sekančioms kartoms... Būna be galo skaudu matyti, kaip visa tai prosenelė prisimena ir iš naujo išgyvena...
Aš drąsiai galiu sakyti, kad nežinau, ką reiškia kova už laisvę, kova už tėvynę, aš nežinau, koks širdyje skausmas, kai tave išveža iš čia per prievartą (kai dabar visi išvyksta savo noru)...Aš žinau, kad ir jūs šito nežinote, nė neįsivaizduojate...
Bet aš tikrai žinau, kad man brangūs tie namai, kuriuose gyveno mano senoliai, kad man brangus tas beržas, kurį pasodino mano prosenelė, man brangūs tie langai, pro kuriuos žvelgdavo mano tėvų tėvai ir neramiai laukdavo sugrįštančių savo artimųjų...
Kad man brangūs tie laukai, kuriuose basakojai lakstė mano proseneliai, seneliai ir tėvai... Kiekvieną kartą, kai aš klausausi mamos (taip visi vadina prosenelę Barborą) sužinau kažką naujo, tai, ko ji dar man nepasakojo...
Kiekvieną kartą, mes kartu patiriame daugybę naujų emocijų... Man sunku suvokti protu, kaip į svetimus namus, į mano giminaičių lovas nešdavo ir guldydavo negyvus kareivius, man sunku suvokti, kaip be jokios priežasties buvo šaudomos žydaitės ir žydai...
Tik per stebuklą mama dabar yra gyva ir yra šalia mūsų, nes visą jos šeimą taip pat norėjo sušaudyti, kai jai dar buvo 12 m... Už ką? Mama nelabai pamena, bet prisimena tai, kad kareiviai jiems pranešė iš anksto, kad ateis sušaudyti...
Gaila, bet šį kartą nepavyko įrašyti visko, ką man mama pasakojo, nes fotoaparate nepakako atminties... Bet jei kam būtų įdomu, mielai pratęsčiau šį filmuką...
Rašydamą ši straipsniuką norėjau jums pasakyti: Nepamirškime to, kas susiję su praeitimi ir mumis...
Sekmės!
Dovilė (doovvile)
Nuo MK: Šaunuolė esi, Dovile, kad domiesi istorija, praeitimi, kad tavyje gyvas patriotizmas, kurio mums, lietuviams, dažnai trūksta.
bet zmones uz tai geresni buvo ne tokie banditai
Oho kiek diskusijų ir prisiminimų sukėliau.... 😀 Aš taip pat vakar žiūrėjau tą laidą kur rodė, visa istorija taip išsamiai ir įdomiai papasakota... Bet kaip buvo ištikrųjų niekas negali pasakyti, o spėlionių daug 😀 Sigita pritariu jums dėl šiandieninio genocido, tik jis truputėli kitoks... Mano prosenelė dažnai sako, kad jei šiandien priklausytume rusams, gyventume daug geriau 😀 Nėra už ką mamos... gintarep - baikit 😃 Neatsiprašinėkit, nieko čia tokio 😉 Manau tokių panašių istorijų yra labai daug... O vat mano prosenelė sako, kad rusai buvo geresni nėi vokiečiai, o dauguma sako atvirkščiai... Bet vaikams matyt kitaip ir atrodo gal 😀
Siaubingas dalykas tas karas,kai pagalvoji,del ko,kam,uz ka??? Atsiranda pasauly laikas nuo laiko beprociu,kurie ir uzverda ta baisu dalyka. Manau Stalino zodziai viska pasako : "Vieno zmogaus zutis-tragedija,tukstanciu-statistika".
Ir as vakar ziurejau dok. filmus,tai braukiau asara ne karta,sirdy taip liudna ir skaudu tu nekaltu mirciu....
Mano mociute irgi man pasakojo apie vokieciu kareivius tik gerus dalykus,kaip jie duodavo muilo,saldainiu,o va rusu-prisibijojo. Nuo vaikystes ikalta i galva buvo,kad rusai "gerieciai",o vokieciai ne. Bet man teko proga susitikt su vokieciu lakunu,jam dabar netoli 100m, ir kalbet apie kara,jis buvo Vilniuj,atsimena Katedra. Jis pasakojo, kad kai jie grizinejo namo,ir iseidinejo is Vilniaus turejo sudeginti savo drabuzius,kad neparnestu kokiu "bacilu" i Vokietija. Jis nenorejo kariauti,bet sake jie buvo verciami eiti i kara,nes kitaip ir pas juos buvo tremiamos seimos i stovyklas uz nepaklusnuma. Perdideli isgyvenimai ir karas ateme is jo regejima, ir jis apako,nebaiges kariauti. Taip kad kiekviena tauta turi irezta vienoki ar kitoki karo randa,kuriame nukencia nekalti zmones.
NUo mažumės nekenčiau rusų, vien dėl istorinių faktų, bei vokiečių, bet paūgėjus, kai vis daugiau sužinojau apie karų niuansus, suvokiau, kad visi kentėjo ir jų neverta smerkti, dėl kvailos, grobikiškos valdžios . . . man tokios personos kaip Stalinas, hitleris - tikri "ŪRODOS". . .
Nekenčiau vokiečių, dėl žydų, bet vėlaiu iš savo promočiutės, iš vyro močiutės sužinojau, jų patirties gyvenimo, kad žydai buvo pralobę, jie vieninteliai LT buvo prekybininkai, kad gaudydavo vaikus, baltaodžius, kad įmesdavo į bačką su vinim, kraują sunkdavo, vėliau muilus gamino, buvo nutikimas, kad nusipirko močiutės pažįstama dešrą - joje vaiko pirščiukas ! Ir istorija tikra, nenuvalkiota iš mačiusio žmogaus lūpų išgirsta ne iš piršto laužta. . . toks pasišlykštėjimas apėmė . . Taigi visose tautose buvo ir tebėra ir gerų žmonių ir visiškų išsigimėlių . . .
Šaunuolė Dovile esi, kad domiesi ir tai tau artima. Aš ir daug esu prisiklausius iš senolių. Baisu išties, man taipogi skaudi tema ir nesuvokiamas dalykas. VIsgi visoms tautoms, tiek rusams, tiek vokiečiams, teko kentėti. Čia valdžios sprendimai, paprasti žmomės manote troško karų ? Nė velnio visais laikais atsirasdavo išsišokėlių, kuriems nesuvokiu kaip valdžią suteikdavo 😤
saunuolis tikras..... mano mociute vis gauna dovaneliu is vok uz tuos priziurimus kareiviu kapus... deja ju neatpazino, nes neislike kareiviu zenkliukai☹ bet kazkokia vok bendruomene vistiek dekinga... klausiau mociutes kaip metaliniai atpazinimo zenklai galejo neislikti? ji atsake: mes, vaikai pries palaidodami kareiveli nuimdavome, kad pazaist su jeis galetume.... aisku pasimete jie per tiek metu
panaši istorija,kaip ir reginos,nutiko Naujienos kaime,išaugino vokietuką,jis atsidėkodas remia tą šeimą,tai pat ir mūsų mokyklą,prieš naujus metus atveža dovanėles kiekvienam vaikui,piniginę paramą,mokykla savo ruožtu rengia koncertus,pažintines keliones,užsimežgus labai šilta draugystė , tą vokietį už pagalbą šiemet apdovanojo ,jis tapo Marijamolės garbės piliečiu,kiek žinau dar jis ir Kaune remia kažkokį neįgalių internatą.
va taip Deimantus... kazin ar begyvas mociutes Poviliukas. Jam turetu buti truputi virs 80... bet vaikus ras jei pavyks. Jiem ir turetu but idomu, nes manau zino sia istorija
taip taip Deimante... aisku nesupyks, taikus mielas zmogutis 😉
didi musu istorija, didus musu seneliai proseneliai.... didziule pagarba jiems... zemai lenkiu galva
Dar viena trumpa istorija: Mociuts seima gyveno vargingai... 12 vaiku, bet per kara isaugo tik 6... atejo i ju troba moteris vokiete su dviems vaikais duonos , nakvynes prasyti... prosenelis pasake, gali likti tik vienas.... triju negaliu priimti gyventi nes ir taip skurstam ☹ mama vokiete paliko mazeli sunu, o su dukra iskeliavo i nezine... (kaip jai turejo plysti sirdis)... taip tas vokietelis pragyveno 10 metu, pauglys budamas net mano mociutei pirsosi... labai ja pamilo... puikiai kalbejo lietuviskai ir vadino ji: POVILIUKU. Kokiais tai budais nebepamenu (reiktu mociutes klausti) atsirado jo seima: mama, sese ir ji isiveze... ilgus metus mociute dar susirasinejo laiskais.... bet rysiai nutruko... ☹ tai dabar senole jo iesko per nepriklausoma tarnyba. Meldziuosi kad ras... jei sake tas pries mirti labai svarbu. Tare: tada iseisiu rami ir laiminga...
Oi, atsiprasau...
Aciu, Deimanciuk,kad pataisei....maniau Doviliukas jau mamyte.
Doviliuk, nepyk ir tai priimk,kaip komplimenta. Dar sykeli atsiprasau...
kelmes rajone
mano mociute pasakojo kaip su savo teveliu mano proseneliu, sesdavo nakti i vezima pasikinke arkli ir vaziuodavo kareiviu lavonu rinkti. i tautybe neziuredavo. ZMOGISKAI ziurejo kaip i zmones o ne gyvulius ir laidodavo... dar dabar yra islikes ir priziurimas musu gimes vokieciu kareiviu kapas. Kelves rajone, Devoniu kaimo miske
ar vokietis ar rusas ar lietuvis eilinis kareivis niekuom nebuvo detas ☹ manau ne vienas is ju nenorejo zudyti.... bet jie buvo tik eiliniai kareiveliai karo metu valdomi aukstesniu jegu
Aciu Mamytei,kad primine. Saunu,kad ir jaunosios kartos Mamytes dovisi ir kitus skatina tuo dometis. Sektinas pavyzdys. Jei daugiau bus panasiai mastanciu, dar ilgai isliks musu Lietuvele, neissibarstysim po Europa, Amerika...dar kalbes musu anukai lietuviskai ir musu kalba bus gyva,kaip ir tauta.
eilinį kartą nustebinai Dovilyte,šaunuolė,kad domiesi ir dar mum,papasakoji
baisu buvo
tai,kad rusai patys savu nemazai iszude... per dok.filma pasakojo,kad eina rusu kariai kariauti,o is paskos vaziuoja tankai ir saudo,kad nebegtu... daugumoj filmu yra taip net parodyta mirsi arba nuo svetimo arba nuo savu...
dar eidavo specialiai nuplesdavo zuvusiems kariams atpazinimo korteles,kad niekas neatpazintu... to nei viena salis nedare!!!
mano mociute visada sako: geriau vokietis butu okupaves ne ruskis.... bet cia butu, jeigu butu