Mamyčių klubas – oro uostas...

Kaip tam vabaliukui paspirtimi – oro uostu buvo paprasta jūros išmesta lenta, taip man paspirtis yra „Mamyčių klubas“.

Vabaliukas nusprendė ieškoti paspirties

Vieną gražią, karštą vasaros dieną skrisdamas mažas mažas vabaliukas pamatė baltą žemės ruožą šalia jūros ir nusprendė čia pailsėti. Tačiau jis net nenutuokė, kad šis viliojantis žemės ruožas gali būti jam labai pavojingas, netgi pražūtingas.

Taigi nieko nenutuokdamas mažylis nusileido pailsėti ant smėlio. Vos nusileidęs vabaliukas pajuto, kad nebegalės pakilti, nes smėlis vis byrėjo iš po kojyčių ir neleido atsispirti. Kad ir kiek mažylis stengėsi, niekaip negalėjo pakilti. Tada vabaliukas nusprendė: reikia ieškoti paspirties – oro uosto.

Jis žinojo, kad kiekviename, nesvarbu, kokio dydžio žemės plote yra vietelės, kuriose galima atsispirti – oro uostai. Nors prieš akis tyvuliavo neaprėpiami smėlio kalnai, mažylis nusprendė jo ieškoti.

Ir prasidėjo mažyčio vabaliuko kelionė. Nors po kojomis vis byrėjo smėlis, trukdė greitai bėgti – vabaliukas ėjo pirmyn. Nors ne kartą teko jam apsiversti aukštyn kojomis, jis sparnelių pagalba atsiversdavo ir ėjo pirmyn.

Kelyje jis sutiko savo pažįstamą, visada viskuo nepatenkintą širšę. Tačiau ji, priešingai nei mažasis vabaliukas, nusprendė pasiduoti ir palikti šį, anot jos, netikusį gyvenimą ir liko numirti. Tačiau mažylio net neišgąsdino pažįstamos mirtis – jis vis tiek ėjo pirmyn.

Jis ėjo labai ilgai (nors žmogaus akimis tai truko kelias valandas, tačiau jam tai buvo ilgas laiko tarpas, nes juk vabaliukai gyvena trumpai), perkopęs daugybę didžiulių kalnų (nors žmogaus akimis tai tik keli centimetrai supustyti smėlio, jam prilygo Everestui), jis atrado savo oro uostą, savo paspirtį (nors žmogaus akimis tai buvo paprasčiausia jūros išmesta lenta, jam tai prilygo oro uostui, paspirčiai, naujam gyvenimui).

Pagaliau jis galėjo pakilti ir vėl ieškoti kitokio pasaulio...Jis žinojo, kad visada gyvenime galima rasti paspirtį – gyvenimo oro uostą.

Maniau, kad esu bloga šeimininkė

Taigi, kaip tam vabaliukui paspirtimi – oro uostu buvo paprasta jūros išmesta lenta, taip man paspirtis yra „Mamyčių klubas“. Gal ne visai atlieka tokią pat svarbią funkciją, kaip lenta tam vabaliukui, bet man šis portalas yra paspirtis mano naujam, tik neseniai prasidėjusiam mamytės vaidmeniui, oro uostas mano naujiems ir neatrastiems gebėjimams, savybėms „kilti“.

Portalas „Mamyčių klubas“ pirmiausiai leido man atskleisti savo kulinarinius gebėjimus ir norus rubrikoje „Receptai“, kurių net nežinojau turint ar esant. Niekada nemėgau gaminti ir maniau, kad esu bloga šeimininkė, tačiau čia receptukus mamytės siunčia labai paprastus ir labai skanius, kad dabar net kiekvieną dieną ieškau ką nors naujo pasigaminti. Keista, bet tai net teikia malonumą! Niekada gyvenime net nebūčiau pagalvojus, kad taip gali būti.

Supratau, nėra ko bijoti!

Antra, tai paspirtis mano drąsai. Visada buvau nedrąsi ir bijodavau reikšti savo mintis, nes galvodavau, kad tai kažkam gali nuskambėti kvailai. Tačiau čia supratau, kad nėra ko bijoti! Juk kiekvienas žmogus pasaulį mato savo akimis ir skirtingai, ir kiekvienas matymas yra teisingas.

Todėl portalas „Mamyčių klubas“ suteikė drąsos ir leido bendrauti, išsakyti savo nuomonę, kokia ji ir bebūtų.

Išlaisvino kūrybines mintis

Trečia, šis portalas leido pasireikšti mano kūrybinėms idėjoms, kurios buvo sustingusios ilgą laiką. Ruošimasis foto konkursams išlaisvino kūrybines mintis, buvo paspirtis domėtis, kaip padaryti originalesnes, profesionalesnes nuotraukas, kaip parašyti eses, kaip siūti, megzti, DARYTI!

Ir ketvirta, svarbiausia – tai paspirtis tapti tikra MAMA (turbūt čia jau aiškinti kodėl, niekam nereikia...)

Net keista, kad tokie paprasti dalykai gali išlaisvinti kai kuriuos asmenybės aspektus, sutrumpinti pačios savęs ieškojimo kelią ir tapti paspirtimi – oro uostu...

Mama Jovita Cedronaitė

Džiaugiamės, kai savo kūrinėlį iliustruojate nuotrauka. Tai gali būti gamtos vaizdai, kažkokia simbolika, atitinkanti eilėraščio fragmentus, jūs pati ar jūsų mažylis.