Koks gražus tas žodelis „TAIP“

Ištarusi tokį trumpą žodelį „Taip“, tapau žmona. Negaliu dar tuo patikėti.

Lapkričio 28 diena, 7 valanda ryto. Mano akys plačios, nes jau porą valandų esu pabudusi. Lyja... Ką reikės daryti? Reikia keltis, nes aštuntą reikia pas kirpėją. Po poros valandų galiausiai matomas rezultatas. Džiaugiuosi, kad kirpėja pakankamai greitai susitvarkė su mano užsispyrusiais plaukais, kurie nieko neklauso.

Galvojau, kad su makiažu turėsiu problemų, nes pati jį atlikau, bet viskas tą dieną sekėsi ir ėjo kaip sviestu patepta. Tikrai keista.

{pic:1}

Nuvykus į sodybą ten manęs jau laukė mano būsimas vyras su glėbiu baltų rožių – nustebau ir apsidžiaugiau. Nė minutės neabejojau, kad noriu tapti jo žmona. Su kiekviena tos dienos minute mano apsisprendimas buvo vis stipresnis.

{pic:2}

Pradėjus rinktis žmonėms, kurie turėjo mus išlydėti ir kurie lydės į santuokos rūmus, stovėjome abu išsišiepę iki ausų. Ta diena tikrai buvo labai laiminga.

{pic:3}

Atvykus į santuokos rūmus, mano širdis daužėsi. Labai jaudinausi, kad neapvirsčiau, kad nenualpčiau, nes kai šilta ir ilgai stoviu, man pasidaro negera. Bet kaip ir visa kita – viskas klostėsi gerai.

{pic:4}

Po parašų prasidėjo fotografavimas, nešimas per tiltą ir visos kitos procedūros. Labai gadino nuotaika lietus, bijojau sušalti, nes dėl būsimo vaikelio turiu save labai saugoti.

Vykome į žiemos sodą, tik pavargome pozuoti abu su vyru. „Atsistok ten, ranką padėk čia, žiūrėk ten“. Bet galų gale viskas baigėsi ir suskubome važiuoti atgal į sodybą. Greitai susėdome į mašinas ir pajudėjome. Girdžiu, skamba telefonas – skambina viena iš pamergių.

„Išdaužtas mūsų mašinos langas, grįžkite“, – staigiai suriko ji telefonu, mes apsisukome ir grįžome. Kas nutiko, dar nelabai supratome, galvojome, kad gal kas užkliuvo ir įskilo langas.

Bet viskas buvo dar blogiau, nei galvojome. Viena iš pamergių ant mašinos sėdynės paliko rankinę ir ilgapirščiai, išdaužę mašinos langą, pavogė tą rankinę. Negalėjo gi visas vakaras būti idealus, turėjo kažkas nutikti. Nuotaika pradėjo gesti. Išsikvietėme policiją, kuri tik po valandos atvažiavo. Išsityčiojo, išvadino kvaileliais, kad rankines mašinoje palikinėjame. Bet mums gi ne tas galvoje buvo, visus buvo užliejus šventinė nuotaika.

Galų gale pajudėjome, labai vėlavome grįžti į sodybą. Bet kai grįžome ir mus pasitiko visi – nuotaika iškart pradėjo giedrėti.

O tada prasidėjo balius...

Ir aš ten buvau – alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo...

Būsima mama Asta Berankytė (astonja)