Skraidė beribėje erdvėje,
Žuvėdra laimingais sparnais,
Pranyko jos laimė niūriame debesyje,
Širdis apniko nelauktais jausmais . . .
Skraidė beribėje erdvėje,
Žuvėdra laimingais sparnais,
Pranyko jos laimė niūriame debesyje,
Širdis apniko nelauktais jausmais . . .
Ačiū 😉
kaip miela silta ir jausminga,grazu Robertuk😀
GRAŽU
Dėkui, kad įkėlei Eglute 😉 😀
Ir vėl man nepasisekė su straipsnių kėlimu, tik vienas posmelį įsikėlė 😀 Čia likusi dalis eilėraščio 😀
Kodėl, mes it vaikai naivūs patampam?
Skriejam savo beribėj erdvėj . . .
Sustoja laikas, meilės kvailos vergais tampam . . .
Ir gyvenam vien tik baltom svajom.
Kodėl, tas pasaulis supantis mus,
Staiga sudūžta it taurė krištolo skaidraus ?
Žudyti pradeda jausmus . . .
Ir nusėda širdyje pavidalu akmens sunkaus . . .
Kodėl šypsena nebedžiugina kaip kadais,
Ji sminga į širdį kaip strėlė aštri,
Nutapo širdį krauju nebe tyrais jausmais . . .
Ir lieka tik pyktis, nežinia niūri . . .
Kodėl, gyvenimas meluoja,
Iliuzijas kuria spalvotas ryškias,
Vėliau lyg juokdamasis į viską numoja,
Ir palieka nuviltas, bejausmio veido ašaras . . .