Rugsėjo pirmoji - tikra šventė ne tik kiekvienam vaikui, bet ir tėveliams, tačiau šiemet visiems ji bus kiek kitokia. COVID–19 virusas pakoregavo daugelio mokyklų ir darželių švenčių planus, dabar jos planuojamos daug kuklesnės, stengiamasi riboti tėvelių ir vaikų srautus, užtikrinti visus saugumo reikalavimus, bet visgi - kaip žinomos Lietuvos mamos ruošiasi šiai neįprastai rugsėjo 1-ajai?
Edukologė, dr. Austėja Landsbergienė:
- Rugsėjo 1 - oji jau čia pat, kaip jai ruošiatės?
Man Mokslo ir žinių diena yra turbūt svarbiausia šventė metuose, nors jau keletą metų ir mūsų vaikams, ir mano darbuose ši diena yra ne rugsėjo 1-oji, nes vaikams mokyklos ir universitetas prasideda arba anksčiau, arba vėliau - priklausomai nuo to, apie kurį vaiką kalbame.
Aš paprastai daugiausiai galvoju apie tai, kokia bus ateinančių metų Sodelio (darželio) ir mokyklos kryptis, kokiems mokymams reikia pasiruošti, kas bus tais metais svarbiausia ir pan. Man metas iki mokslo metų pradžios yra daugiausiai nerimo kupinas metas, nes, na, susidėlioji visą strategiją, pasiruoši, tikiesi - tai yra toks svajonių ir lūkesčių metas.
Vaikai mūsų labai savarankiški - jie jau gal penketą metų tik paprašo, kad nuvažiuočiau kartu ir padėčiau išsirinkti, bet jie patys tiesiog pasiima sąrašą ir viską susidėlioja. Jie apskritai nenori, kad jiems būtų primesta, tad net sąsiuvinį nori išsirinkti patys, be mamos ar tėtės žiūrėjimo per petį. Tiesa, dar galbūt paprašo manęs, kad išlyginčiau uniformą.
Man pačiai atrodo, kad svarbesnis yra emocinis pasiruošimas, nes tai yra - tol, kol turi vaikų - naujo etapo pradžia. Būtent tą pirmąją mokslo metų pradžios dieną labai pajauti, kad štai, praėjo dar vieneri metai. Žiūri vaikus, ir, atrodo, fiziškai jauti tą nesustabdomo nesustabdomą laiko tėkmę.
- Ar vaikai laukia mokyklos?
Jie - kaip turbūt dauguma vaikų - ir laukia, ir nelaukia.
- Su kokiais iššūkiais kaip mama susiduriate leisdama vaikus į mokyklą (esant dabartinei situacijai)?
Aišku, daugiausiai nerimo yra dėl COVID-19 ir koks bus tas ruduo, o ir žiema. Aš esu iš tų žmonių, kurie pasitiki mokyklomis. Na, man niekada neatrodė, kad ten dirbantys žmonės yra abejingi arba sėdi ir galvoja, kaip padaryti, kad vaikams būtų blogiau . Kiek man yra tekę susidurti (o yra tekę daug), mokyklose dirbantys žmonės daro viską, kad vaikams ugdymo įstaigose būtų gera.
Mūsų vyriausias jau yra studentas, jo universiteto fakultetas šį pusmetį nusprendė perkelti paskaitas į virtualią erdvę. Antrojo sūnaus, kuris šiemet pradeda paskutinius metus mokykloje, mokykla turi labai griežtas tvarkas - tokias, kurios Lietuvoje gal net atrodytų per griežtos, na, bet jie labai rimtai pažiūrėjo į saugumo ir sveikatos užtikrinimą. Mes puikiai suprantame, kad 100% niekas šiandien nieko negali žadėti, bet tikrai ramiau yra išleisti vaiką į mokyklą, kai matai, kad jie žiūri ne pro pirštus.
Mergaitės lanko Karalienės Mortos mokyklą, tai jaučiuosi maksimaliai saugi, nes nusprendėme imtis net griežtesnių priemonių, nei yra reikalaujama. Mokėmės iš Singapūro, Danijos ir JAV privačių mokyklų: kokios ten yra tvarkos, kokie bus reikalavimai, kaip darys viena ar kita. Svarbiausia buvo praktiniai patarimai: kaip, pavyzdžiui, dezinfekuoti laboratoriją pasibaigus pamokai. Tokie praktiniai pavyzdžiai nuramino - viskas yra įmanoma, kai bendruomenė suremia pečius, kai visi supranta, kad tai, ką mes dabar išgyvename, yra nauja, todėl nėra vieno teisingo kelio, kai visi laikosi susitarimų ir yra kantrūs, pagarbūs bei bendruomeniški.
Tad tuo vadovaudamasi ir tikėdama išleidžiu vaikus - nors ir nerimaudama - pasitikėdama.
- Kokie prisiminimai kyla pačiai? Kokia buvo įsimintiniausia Jūsų rugsėjo 1 - oji?
Aš prisimenu, kad labai laukdavau mokslo metų pradžios! Taip, aš buvau viena tų vaikų, kurie laukia nesulaukia, kada vėl prasidės mokslo metai. Neprisimenu, ką sakydavau, gal kažkiek kažkada ir esu paburbėjus, bet dabar neprisimenu - prisimenu tik tą laukimą ir džiaugsmą tokį jau vėsų, be dažniausiai saulėtą rytą, kai pradžioj kartu su tėveliais, o vėliau jau viena arba su draugėm keliaudavau į mokyklą.
Tinklaraštininkė Sotera Šveikauskaitė:
- Rugsėjo 1 - oji jau čia pat, kaip jai ruošiatės?
Iš tiesų, kažkokio ypatingo pasiruošimo nėra. Dukra vis dar eis į darželį, o tik kitais metais jau vesime į mokyklą, laukia priešmokyklinė grupė. Va tada reikės daugiau pasiruošti, viską gerai apgalvoti. O dabar tiesiog rūpinamės artėjančiu rudeniu, tinkama apranga, kaip sakant nieko labai ypatingo ar svarbaus.
- Ar dukrytė jau laukia darželio?
Dukrytė labai mėgsta vaikus ir darželio labai pasiilgo. Mes jau ją šiandien išvedėme, tai visa laiminga kėlėsi, puošėsi, labai pasiilgo savo draugų.
- Su kokiais iššūkiais kaip mama susiduriate leisdama dukrą į darželį (esant dabartinei situacijai)?
Tikriausiai didžiausias iššūkis yra vaikų ligos. Kai vaikas serga, o lankant darželį, bent jau manoji dukra, serga daug, tai tas paskui apsunkina visas kitas veiklas. Darbas tampa iššūkiu viską susipalnuoti, susidėlioti, aišku tada gelbėja močiutės, bet vis norisi, kad vaikai mažiau sirgtų(red.past – šypsosi). Kitos problemos tikriausiai (kartais t.y.) yra kiti vaikai, ne tai kad problemos, bet pvz.: mūsų grupėje yra berniukas, kuris beje jau keitė grupes vien todėl, kad pastoviai mušdavo visus. Tai jis mergaites, ypač tokias ramesnes, silpnesnes labai dažnai užgauna, lenda prie jų.
Manoji yra švelni, jai kažkaip nepriimtina yra muštis, smurtauti, tai dažnai grįžta namo su mėlyne, ar sužeistu veiduku. Žinoma, ji ne tokia viena, kitos mergaitės irgi nukenčia karta nuo karto nuo to berniuko. Tai tikriausia čia iššūkis yra kalbėtis su jo tėvais, auklėtojais. Kažkaip nesinori, kad kažkas smurtautų prieš tavo vaiką. O kalbėtis tokiomis temomis nėra lengva. Bet vėlgi, kas liečia mano vaiką, ypač jo sveiktą ir pshicologinę būsena, aš tikrai padarysiu bet ka, kad tik padėčiau ir pagerinčiau padėtį. Ir labai tikikiuosi, kad šiais metasi šių problemų nebekils.
- Kokie prisiminimai kyla pačiai? Kokia buvo įsimintiniausia Jūsų rugsėjo 1 - oji?
Aš rugsėjo pirmosios labai laukdavau, man patikdavo ruoštis, kartu su tėvais pirkti įvairias priemones, pasiilgdavau klasės draugų. Dažnai užplūsta nostalijga prisiminus mokyklą, man patiko mokytis ir būti mokykloje.
Žurnalistė, TV laidų vedėja Rūta Lapė:
- Rugsėjo 1 - oji jau čia pat, kaip jai ruošiatės?
Nors mano berniukams dar tik 5-eri ir 4-eri, rugsėjo 1 - osios vis tiek laukiame - juk ir darželyje tai naujų mokslo metų pradžia. Prieš rudenį visuomet valome spintas ir atnaujiname garderobą - tokio amžiaus vaikai greitai auga, tad vargu ar tiks praeito rudens drabužiai. Rugsėjo 1 - ąją mėgstame atšvęsti visa šeima, ir po šventės darželyje keliaujame į kokį restoranėlį. Tik šiemet dėl siaučiančio viruso tradiciją sulaužysime, nes rudens laukiame su dideliu nerimu. Kol kas, be abejo, ugdymo įstaigas lankysime, tačiau neslėpsiu - jei pasikartos pavasario scenarijus, lengva nebus. Bijau ir pagalvoti apie karantiną. Nes dirbti iš namų, prižiūrėti siaučiančius vaikus ir dar sąžiningai atlikinėti kasdien pedagogų siunčiamas užduotis išties nelengva.
- Ar vaikai laukia darželio?
Berniukai po atostogų visada noriai eina į darželį, nors tiesą sakant, ilgiau palankius pradeda prašyti laisvadienių, kai gali miegoti į valias, nieko neveikti ir niekur nereikia skubėti. Nors daugeliui atrodo, kad vaikai darželyje tik žaidžia, aš pritariu sakantiems, jog mažiesiems darželis yra tas pats, kaip mums darbas. Nes kai tau, pavyzdžiui, ketveri, visą dieną laikytis griežtos dienotvarkės, taisyklių, atlikti užduotis, dalyvauti užsiėmimuose, sutarti ir prisitaikyti prie kitų - tai jau pakankami iššūkiai, kurie vargina.
- Su kokiais iššūkiais, kaip mama susiduriate leisdama vaikus į darželį (esant dabartinei situacijai)?
Leidžiant vaikus į darželį, man didžiausias iššūkis visų pirma buvo parinkti gerą ugdymo įstaigą, kurios darbo principais neabejočiau, ir galėčiau ramia širdimi palikti vaikus pedagogams visai dienai. Keistas paradoksas - mano vaikai pirmuosius porą metų lankė privatų darželį, tačiau vėliau pakeitus jį valstybiniu likau maloniai nustebinta - valstybinė ugdymo įstaiga mums patiko kur kas labiau. Daugiau disciplinos, tvarkos, daugiau užsiėmimų.
- Kokie prisiminimai kyla pačiai? Kokia buvo įsimintiniausia Jūsų rugsėjo 1 - oji?
Aš visada mokiausi gerai, tad rugsėjo 1 - osios laukdavau su dideliu nekantrumu. Pasiilgdavau draugų, ritmo, užsiėmimų, todėl niekada neliūdėdavau dėl pasibaigusios vasaros, veikiau priešingai.
TV projektų dalyvė, šokėja Gintarė Slausgalvienė:
- Rugsėjo 1 - oji jau čia pat, kaip jai ruošiatės?
Su vyresnėle jau pasirūpinome būtiniausiomis priemonėmis mokyklai. Jai labai svarbu, kokios spalvos bus pieštukas ar kokių piešinukų bus jos sąsiuvinis, o ką jau kalbėti apie penalą! Tad kruopščiai kartu rinkomės pirkinių krepšelį. Kuprine pasirūpinome dar pernai, kuomet jos reikėjo priešmokyklinei grupei. Tik tą sykį padariau klaidą ir nukeliavau apsipirkti su abiem mergaitėm... Taigi išvažiavome su dviem kuprinėm ir papildomu kiekiu kanceliarinių prekių.
- Ar dukrytė jau laukia darželio, o kita mokyklos?
Mažoji labai ilgą laiką nebuvo darželyje. Per karantiną buvo namie, tuomet vasarą vėl buvo su mumis, keliavome, atostogavome ir kartu leidome laiką šokių treniruotėse bei stovyklose. Po pusmečio jau nelabai ir veržiasi į darželį, bet tikiu, kad pamačiusi draugus ir mylimas auklėtojas vėl grįš į vėžias.
Vyresnėlė eidama į priešmokyklinio ugdymo pamokėles pernai labai spirgėjo iš nekantrumo ir bent du mėnesius su didele euforija pasakodavo, kaip jai patikę ir kokių įdomių užduočių gavusi mokyklėlėje. Tad šiemet jau gerokai ramiau, taip solidžiai suvokdama neišvengiamą naują gyvenimo žingsnį, laukia rugsėjo 1d.
- Su kokiais iššūkiais, kaip mama susiduriate leisdama vaikus į darželį, mokyklą (esant dabartinei situacijai)?
Dėl mažosios, kaip ir minėjau, didžiausias iššūkis bus grįžti į darželio režimą. Karantinas labai prailgino vasaros atostogas, tiksliau pradėjo jas gerokai anksčiau. O ir šiaip mūsų gyvenimo ritmas toks nuolat tekantis, kintantis... Esame įpratę pasikoreguoti dienos režimą pagal veiklas, o ne derinti veiklas pagal esamą režimą. Tad prireiks šiek tiek laiko, kad vėl sklandžiai gyventi darželio/mokyklos režimu.
Su vyresnėle manau laukia daugiau rimtų iššūkių - nauja aplinka, nauja mokytoja, klasės draugai, naujos taisyklės, namų darbai... O, turbūt labiausiai nesinorėtų, kad vėl pasikartotų karantinas ir tektų mokytis namuose. Mudvi abi esam perfekcionistės, tad prie pamokų ir pasipykstam ir vėl apsikabinusios taikomės.
- Kokie prisiminimai kyla pačiai? Kokia buvo įsimintiniausia Jūsų rugsėjo 1 - oji?
Turbūt pirmoji rugsėjo 1-oji ir buvo ta vienintelė, kurią dar kažkiek prisimenu (red.past. –šypsosi).Pamenu mokyklos kiemas tądien atrodė toks neaprėpiamas ir mokinių jame buvo visa jūra. Visur gėlės, balti kaspinai mergaičių plaukuose, kažkas verkia įsikniaubęs mamos... Buvo šiek tiek ir man nedrąsu paleisti mamos ranką, bet tuo pačiu labai smalsu pažinti naujus draugus ir pasakyti sau, kad ,,štai, dabar aš jau didelė!"
Aktorė Redita Dominaitytė:
- Rugsėjo 1 - oji jau čia pat, kaip jai ruošiatės?
Kadangi vaikai jau yra pakankamai dideli, (14 – os ir 17- os) metų, tai faktas, kad jų pasiruošimas mokyklai nėra toks jaudinantis, kaip pirmokėlių. Ir viskas vyksta daug lengviau, nebėra to lakstymo pirkti naujų kuprinių, rašymo priemonių arba šiaip priemonių reikalingų mokyklai. Visgi faktas, kad šiemet situacija yra labai dviprasmiška ir neaiški, ir vaikams kyla labai daug klausimų susijusių su mokykla. Tas nežinomybės momentas, dėl karantino, visokių apribojimų, nuotolinio mokymosi ir kaip viskas vyks? Ir ar vyks, ar jie eis į tą mokyklą. Šie metai tikrai yra išskirtiniai mūsų šeimai, kaip ir visiem kitiem.
- Ar vaikai laukia mokyklos?
Vaikai žinoma labai pasiilgo bendravimo. Šiuolaikinis jaunimas arba šiuolaikiniai vaikai jie iš tikrųjų sunkiai socializuojasi ir viena iš turbūt stipriausių socializacijos formų, tai yra mokymo įstaigos. Ten jie praleidžia daugiausiai savo laiko, turi draugų, ten juk vyksta atskiras gyvenimas. Ir visa tai, kaip ir yra atimta, juk draugų su kuriais galėtų leisti laiką per vasarą nėra taip jau ir daug. Vaikams, tai tikrai pakankamai jautrus momentas dėl mokyklos, nes jie labai nori eiti į ją.
- Su kokiais iššūkiais, kaip mama susiduriate leisdama vaikus į mokyklą (esant dabartinei situacijai)?
Tai kaip ir minėjau, čia iššūkiai patys įvairiausi, nuo psichologinės įtampos iki nežinojimo ar tikrai bus nuotolinis mokymas, ar ne, nes mes kiekvieną dieną gauname vis skirtingas žinutes. Juk kiekviena mokymo įstaiga pasirenka kažkokius tai savo metodus, todėl ta informacija išsibarsto. Pas vienus vienaip yra vykdomas tas švietimo sistemos reglamentas, pas kitus visiškai kitaip. Todėl, čia atsiranda labai daug chaoso. Antras dalykas, net juokaujama tarpusavyje, kad kompiuterius daugiau perka nei rašymo priemones ir vėlgi mes susiduriame su naujais technologiniais iššūkiais.
Aš nesu kompiuterių žmogus ir man visos sistemos, kurias mes tam tikra prasme įsisavinome karantino metu, jos man nėra savaime suprantamos. Todėl man kiekvienas susitikimas internetu ar nuotolinis mokymas yra vėlgi pakankamai sudėtingas. Aš nešneku apie tuos paprastus, primityvius būdus, prisijungimo ir t.t... Aš manau kuo toliau tuo labiau, tuo labiau atsiras didesnis poreikis ir tada vėl keisis ir adaptuosis kažkokie mokymosi procesai, būtent per internetą. Ir kiekvienas toks naujos informacijos pliūpsnis, tai yra tam tikros susijusios problemos. Juk vieni lengviau tas naujienas įsisavina, kiti mažiau.
Nors iš kitos pusės, čia kaip ir gyvenime yra ir pliusų ir minusų. Kaip pliusą aš pastebiu, jog tada į mokymosi procesą daugiau įsijungia ir tėvai, nes mes jau ir priverstine tvarka turim tai daryti. Net jeigu mūsų vaikai yra pakankamai savarankiški, mes vis tiek turime juos stebėti, jiems padėti ir nuo to bent jau mūsų aplinkoje gerėja rezultatai. Tačiau, ar tikrai tie rezultatai gerėja, nes pagal pažymius lyg ir taip, informaciją lyg irgi tampa lenviau įsisąmoninti. Bet, kiek kalbame apie statistiką, bendrai apie visą padėtį Lietuvoje, tiek kiek ši sistema duotuoju metu pasiteisina, sunku turbūt irgi pasakyt. Tai čia irgi dar yra tam tikri nuogąstavimai.
- Kokie prisiminimai kyla pačiai? Kokia buvo įsimintiniausia Jūsų rugsėjo 1 – oji?
Pas mus kažkaip taip susiklostė, kad mano gyvenime ta diena nebuvo ypatingai minima. Tėveliai dirbo ir ganėtinai ilgai užtrukdavo darbe, o ir niekas tais laikais, kai pradėjau mokytis tėvų iš darbų neišleisdavo. Ir tai nebūdavo kažkokia ypatinga diena ar šventė. Žinoma, man kaip vaikui, manau lygiai taip pat kaip dabar ir šiuolaikiniam vaikui buvo svarbu tas susitikimo momentas. Būdavo smalsu, kas kiek paaugo per vasarą, kas naujo įvyko. Bet kažkokios ypatingos dienos mes neturėjome. Galbūt labiausiai miglotai prisimenu tas rugsėjo pirmąsias, kai buvo pirmi kartai einant į mokyklą, kada tave lydi dvyliktokas, tas žinoma įspūdį padarė.
