Evelinai (pypsei) gimė sūnelis! Valio valio! Sveikiname!

Vasario 26-ąją vyras į mano palatą įžengė ankstyvą rytą. Miegojau ramiai apsikabinusi savo Pilvuką. Vyras namų darbus atrodo atliko gerai – iškart ėmė pyškint savo žinias.

Kad vyras dalyvaus gimdyme nuo a iki z, be jokių pokalbių žinojome iš anksto. Abu kartu karštomis širdimis planavome savo stebuklą, abu kartu jo laukėm. Dar vis dažnai pagaunu save mintimis nuklydusią į nelaimingas praeities scenas.

Vis svarstau, ar teisingai elgiuosi ir kas kartą suvokiu, kad tai, kas mūsų nesunaikina, padaro stipresniais, tačiau kartu ir prideda visokių baimių. Turbūt dėl to aš nors tikėjau visa širdimi, bet beveik iki pat galo nešiojau mažą baimę širdyje, kuri trukdė atsiverti ir mėgautis iki blakstienų galiukų, vyras ko gero bijojo dar labiau. Štai dėl ko ta meilė mums buvo iš visos širdies, bet tokia nebyli…

Šiandien ta diena. Mes pasirengę.

Čia darau savo rašliavoje mažą pauzę. Kurį variantą pasirinkti pasakojant istorijos tęsinį? Ar išlieti pirmuosius emocinius išgyvenimus iškart po TO – košmariški, ar remtis tais antriniais, prabėgus bent kelioms dienoms, kada tas košmaras suvokiamas kaip savotiškas pasididžiavimas ir džiaugsmas?

9.30 val. – 2 cm, kaklelis neišsitiesinęs ir nesutrumpėjęs. Sąrėmių nėra. Skatinimas.

Jei ką, išpjauti mes gerai mokame – nuramina gydytoja. Tiesa sakant, tam ir nusiteikiu.

14.45 val. – beveik 3 cm, kaklelis vis dar toks pats. Keliamės į gimdyklą. Sąrėmių vis dar nėra. Vandenys, nespėjus prakirpt, nubėga patys. Gražūs. Ramu.

15 val. – sąrėmiai kas 2 min. po 40 sek. Nespėju net atsipalaiduot. Užgriuvo staiga ir netikėtai ir GANA skausmingai. Šypsausi.

18 val. – siūbuoju, dantys sukąsti, VOS gyva, bet laikausi. Kaklelis - 3 cm (!!!!!?????!!!!). Epidūūūūūūūrą! Tikėjausi, kad bent pusiaukelė bus, labai labai norėjau pliūkštelti į vonią, bet skaičiukai mane išgąsdino. Pasidaviau. Bet laiku. Kol suveikė vaistai, maišėsi dangus su žeme.

Nukrenta vaiko tonai. Epidūro pasekmės – paaiškina. Nors jaučiuosi gulėdama kaip paplūdimyje, nuolat su vyrų klausomės širdelės dūžių, negaliu atsipalaiduot.

21 val. - 9 cm – stop epidūrui. Ir vėl suprantu, ko čia visi susirinkome.

22.30 val. – stumdau sau išsijuosus, taip mažiau skauda. Atrodo, jau tuoj tuoj… o gydytojai kraipo galvą – vaikutis dar aukštai, bet…su kiekvienu sąrėmiu po truputi slenkasi – ramina. Nuolat tuksi vaiko toniukai, man dedama deguonies kaukė, nuolat laša skatinamieji, aš prašau paskubinti, nes žiauriai norisi lėkti iš ten lauk.

Neklausau, ką man sako, netgi ponioms baltais chalatais sakau „Ša“, ir jos mano nuostabai netgi atsako GERAI ir nutyla. Trumpam: kvėpuok, pasistenk, tu gali, išskėsk kojas, iš visų jėgų – moko. O aš juk buvau pasiryžusi klausyti, ką sakys, ir tikėjau – viskas bus gerai. Atrodo, tik to ir reikėjo…

Juk per gimdymo pamokėles sakė, kad stūmimas paprastai trunka 15 min, trys geri stumtelėjimai, pauzė, pasisuka galvytė ir štai palaimingas verkimas.

Priartėja 24 val. ir suvokiu, kad vaikutis šiandien negims, kad neužteko trijų kartų, kad TAI jau tęsiasi 1,5 val., tada nebesuvokiu nieko. Palatoje mažiausiai 7 pasirengę padėti gydytojai. Ir padeda.

Aš krečiama drebulių atsiduriu gilioje panikoje, nebesuvokiu nieko. Esu tikra tik dėl to, kad stengiuosi iš paskutiniųjų. Dar matau kažkokį sujudimą, vyras išprašomas iš palatos, niekas su manim nebesitaria, nekalba, kažkokie terminai, visi susikaupiame, nustatyk 80 – traukiam. Stoooooop. Sustingstu ir aš. Atsimerkiu ir ore pamatau iškeltą savo vaikelį. Mažytį, surietusį kojytes.

Noriu verkti – šaukiu. Kodėl neverkia vaikas – šaukiu.

00:22 val. - Berniukas. Tėtis (nebe būsimas, jau esantis!) mane apsikabina, akys blizga, paguldo ant krūtinės mažiuką. Matau tik juodus pasigarbiniavusius nuo drėgmės jo plaukučius. Vyras apsikabina jau MUS. Begalinė meilė. Visur šitame kraujuotame, skausmu pritvinusiame kambaryje tvyro vien tik meilė. Nuostabios gražios šeimos meilė.

{smallpic:1}

Aš bijau užsimerkti – mane kankina košmarai. Žiūrime į savo sūnelį ir negalim patikėti, kad jį turim.

Mama – sako man vyras. Ir tada atsiranda ašaros.

Mama – pakartoju.

Šis jaukus ryšulėlis man nukrito iš Dangaus, jis niekaip niekaip nesiderina su tomis beprotiškomis valandomis…