Ir eilėse atgimsta pavasaris...subtilus, artimas iki širdies gelmių...
Kai vėjas užpusto kelius
Išverčia galingus medžius
Kai atvėsta ir sutemsta
Kai krosnyje pritrūksta malkų
O arbatoje - kruopelytės cukraus
Mes tyliai
Be triukšmo ir garso
Be pykčio ir keiksmų
Sapnuojame pavasarį
Pakvimpa namai žaluma
Obelų žiedais
Naminiais blynais su aviečių uogiene.
Ir vėl atgimstame.
Iš naujo.
Kaip tūkstantį kartų prieš tai.
ohoho 👍 nuostabios eiles, nuostabus piesiniai 😉
Super. Be galo gražios ir eilės ir piešiniai 👍 🌷
Aciu uz komentarus 😀
Labai gražios eilės... 🌷 Tiesiog įkvepia pasitikti atgimimą...
Hmm, man eilės apskritai kažkas tokio nerealaus... Jei būtų galima rinktis - aš kitame gyvenime norėčiau būti poete, deja... 😉
Gražus pavasario sapnas 🌷
🌷 🌷 🌷
super darbliai, tokiu net i kambari noreciau😀
Žinai ,Lappute tavo drabuose ižvelgiu,na man į juos žiurint tokia harmoniaj su sumaištim vyksta viduje.Darbai su mintimi 😀
lapute čia tavo darbai?
👍 🌷 🌷 🌷
Genialu tai, kas paprasta. Labai šiltos eilės, tikrai, atrodo, kad žmogus atgimsta tikra ta žodžio prasme ir nebūtinai pavasarį, bet turi tokią savybę-pamiršti, pamesti, nematyti, negirdėti, to kas niūru ir nuobodu ir atsibodę. Atrodo, kiek daug gali namuose kepamų blynų kvapas, saulė ryte, atgimstanti gamta, o mes-jos dalis, kartu su ja.