Vardynos - tai viena iš gimties apeigų dalių, skirta padėti mažam vaikeliui tapti gyvųjų bendruomenės dalimi ir suteikti jam vardą, pavedant jį dievų globai. Vardynų apeiga sutelkiamas dėmesys į vaiką ir jo perėjimą, o daugelis kitų gimties virsmo apeigų skirtos gimdyvei. Vis dėllto norint suprasti vardynų prasmę senosiose kultūrose, labai svarbu žinoti, ką gimties virsmas reiškia mitologiniame lygmenyje, todėl savo pasakojimą apie vardynas pradėsime nuo gimties virsmo. Apie gimtį baltų kultūroje dar galima pasidomėti čia.
Gimties virsmas
Daugelyje senosios Europos kultūrų, tarp jų ir baltų kultūroje, gyvybė buvo kildinama iš Žemės. Žemė, kaip viso, kas gyva, maitintoja ir augintoja, laikoma Deive Motina. “Mitinio pasaulėvaizdžio Žemė - tai kosminiai gelmenys, gimda, kuriuose kyla, randasi visa žemiškoji gyvybė, be abejo, ir žmogus. Laikantis šios sampratos, žmogus turi dvi motinas - biologinę ir kosminę. Ant pastarosios - Motinos Žemės - praeina visas jo gyvenimas, į jos skreitą žmogus ir sugrįžta, užbaigęs jam skirtą žemiškąją būtį,” - rašo dr. Nijolė Laurinkienė knygoje “Žemyna ir jos mitinis pasaulis”.
Gimdanti moteris senosiose kultūrose buvo suvokiama kaip gyvybės kūrėja, tad, akivaizdu, jai priskiriamos galios, kurių žmogiška būtybė negalėtų pakelti. Todėl manoma, kad gimdanti moteris tampa pačios Deivės Motinos arba Žemynos inkarnacija. Nijolė Laurinkienė taip pat priduria: “Savo esmine gyvybės kūrimo funkcija moteris asociavosi su Žeme Motina. Abi jos - gimdytojos. Moteris tarsi atkartodavusi Žemės Motinos kreatyvinį aktą.” Panašių tradicijų, kur dievai naudojasi žmonių kūnais savo tikslams arba įsikūnija į juos, yra ir mums giminingose kitose kultūrose, viena ryškiausių - Indijoje.
Toks suvokimas gimdymą iš paprasto biologinio veiksmo paverčia vienu ryškiausių ir svarbiausių religinių ritualų, kuris tiek motinai reiškia labai ryškų ir garbingą dvasinį potyrį, tiek ir nulemia, kad šiame rituale negali dalyvauti tam nepasiruošę, netinkami žmonės. Pribuvėja, kuri padėdavo gimdyvei gimdymo metu, turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia, iš jos buvo reikalaujama labai aukštos moralės, taip pat, be jokios abejonės, medicininių žinių. Pribuvėja taip pat turėjo išmanyti tam tikrus maginius ritualus, susijusius su pagalba gimdyvei sunkaus gimdymo atveju, pavyzdžiui, kad gimdymas vyktų sklandžiau stengtasi atrišti visus drabužių mazgus, išsileisti plaukus, atidarydavo langus ir duris, kad viskas greičiau atsivertų. Taip pat gimdyvė esant sunkiam gimdymui galėjo būti vedžiojama pirmyn atgal per slenkstį, tai simbolizavo sklandų perėjimą iš anapusinio į šį pasaulį.
Tačiau turimi duomenys leidžia manyti, kad tokių žinių ir doros pribuvėjai nepakako, senaisiais baltiškosios kultūros laikais pribuvėja buvo ir kulto žynė, kuri gydydavo ligonius ir taip pat pribūdavo prie gimdyvių. Kadangi gimdymas yra suvokiamas kaip ritualas, kuriame dalyvauja pati Deivė Žemyna, kulto tarnaitės buvimas yra savaime suprantamas. Kas rodo pribuvėją buvus žyne?
Lietuvoje tradicine tapusi samprata apie kūdikio sugavimą vandens telkiniuose. Ypač vaikams aiškinama, kad kūdikį pribuvėja sugavusi upėje, ežere, kūdroje, šaltinyje, šulinyje ir t.t. Ir pribuvėja, kūdikio gaudytoja, buvo siejama su vandenimis. Vardynų pabaigoje atliekamas “bobutės skandinimo” ritualas. Kaip ir svočia pabaigiant vestuves, taip ir pribuvėja pabaigiant vardynas išvežama geldoje, dažnai toje pačioje, kur buvo prausiamas kūdikis vardynų metu, ir išmaudoma upėje ar ežere. Vėliau ši tradicija pavirto tiesiog rankų nuplovimu po gimdymo. Pribuvėja, pati dalyvaujanti kūdikio atsiradimo procese, palaiko ryšį su anapusiniu pasauliu, iš kurio ateina nauja gyvybė. Su vandens sfera pribuvėją sieja pareiga pagauti vaikelį, pagal mitinę logiką - tarsi padėti jam atkeliauti iš anapusinio pasaulio į šį įveikiant vandens ribą. Kelionė į mirusiųjų pasaulį baltų kultūroje taip pat yra per vandenį, įveikiant mitinę upę. Taigi pribuvėja yra ta žynė, kuri turi galių ir supratimą, kaip padėti kūdikiui atlikti tą iniciaciją, peržengti iš anos būties į šią, bei turi moralinę teisę dalyvauti dievybės apsireiškime bei žinių, kurios padeda moteriai išgyventi tokį ypatingą virsmą ir sąlytį su dievais.
Ir vėliau pribuvėja yra pagrindinė vardynų apeigų atlikėja, kuri tas apeigas organizuoja ir atlieka. Jau vien šios pareigos rodo ją esant senovės baltų tikėjimo žyne.
Gimties ritualas pabaigiamas vardynomis ir moters įvesdinimu į bendrą pirtį. Kol neįvyksta vardynos ir motinos įvesdinimas, gimties virsmas tebesitęsia, todėl pagimdžiusi motina negalėjo niekur eiti iš namų, taip pat negalima buvo niekam rodyti kūdikio. Tiek motina, tiek vaikas dar tebėra tame virsme, todėl kontaktas su išoriniu pasauliu jiems pavojingas, nes bet koks piktas žvilgsnis, linkėjimas gali nulemti pražūtį tiems, kurie tebebalansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Buvo tikima, kad visa, prie ko prisiliečia gimdžiusi moteris, žūva, mat ji yra vartai į Žemynos įsčias, t.y. ne tik ten, iš kur atkeliauja vaikai, bet ir kur sugrįžta mirusieji. Toks draudimas eiti iš namų suteikė moteriai ir galimybę pasveikti, pailsėti po gimdymo, nuolat būti šalia kūdikio. Užbaigiant šią būseną moteris buvo įvesdinama į bendrą pirtį su iškilmingomis apeigomis. Jai einant į pirtį, ją kūrenančios moterys šaukdavusios “Meška eina”, o meška yra vienas iš Žemės Motinos gyvūnų-simbolių. Eidama į pirtį moteris apsisiausdavo balta linine drobule, kuri simbolizavo tyrimą, šventumą, kartu tai gyvybės ir mirties spalva. Toks įvesdinimas į pirtį - tai sugrąžinimas į bendruomenę, nes visos iniciacijos laikinai, tam virsmo momentui, atskiria individą nuo bendruomenės.
Vardynų apeigos mitologinės prasmės
Gimęs vaikas atkeliauja iš Žemės Motinos įsčių, taigi iš dalies - iš pomirtinio pasaulio, kuris kartu teikia ir gyvybę. Vos užgimęs kūdikis, manoma, dar vis tebepriklauso tam anapusiniam pasauliui, o į gyvųjų bendruomenę jį reikia įvesti specialiomis apeigomis. Kadangi gimęs vaikas yra toje tarpinėje būsenoje, tai jo niekam nerodo, neneša iš namų, niekam nesako jo vardo, net jei jau būna jį parinkę, ir vaiko vardu nevadina. Vietoj to jį vadina visokiais mažybiniais žodeliais, pakeičiančiais tikrąjį vardą - dukrele, sūneli, mažyli, saulele, širdele ir t.t. Taip daroma siekiant išvengti įvairių piktų jėgų ir nužiūrėjimų, kuriems labai paveikus yra tarpinėje būsenoje balansuojantis vaikas.
Vardas keičiamas mažybiniais epitetais dėl to, kad tikima ypatinga vardo galia. Net ir dievų vardai svetimšaliams nebūdavo atskleidžiami, pavyzdžiui, vietoj Perkūno sakydavo Dundulis, Medžioklis ir t.t. Tokie epitetai pakeičia vardą lyg slapyvardžiai partizanui, suklaidina priešą, neleidžia pakenkti. Vaiko vardas garsiai ištariamas bendruomenei tik vardynų metu, juk ir pats šventės pavadinimas reiškia vardo suteikimo apeigą. Tik po vardynų vaiką galima nešti į viešumą, sakyti jo vardą, nes jį saugo dievai, protėviai, jis turi giminės pripažinimą ir globą.
Laimos lemia likimą vardynų metu
Tikima, kad vardynų apeigos metu trys Laimės stovi prie namų, kuriuose atliekama apeiga, lango ir lemia kūdikio likimą. Tačiau Laimės negali naujagimiui parinkti tokio likimo, kokį pačios sugalvoja, jų lėmimą sąlygoja laiko aplinkybės. Todėl iš esmės Laimės yra tarsi vardynose dalyvaujančios šauklės, kurios tą likimą tik paskelbia, praneša. Likimą sąlygoja laikas, kokiu vaikas gimė. Senosiose kultūrose laikas suvokiamas kaip kokybiškai nevienalytis, vienos minutės yra geresnės už kitas, tad ir likimas priklauso nuo to, kiek geru metu pasisekė gimti. Juk ir šiais laikais sakoma, kad gimė laimingą valandą. Laimių pranašystėse figūruoja ne visas žmogaus gyvenimas, bet tik esminiai jo lūžiai, taigi jos nulemia, kokie bus iniciacijos ritualai - sėkmingi ar nelabai. Laimės lemia apie vestuves, gimdymą, mirtį.
Yra išlikusių ir tikėjimų apie tai, koks bus vaikas, gimęs įvairiu metu: pirmadienį gimęs - nelaimingas arba seksis prekiautil; antradienį - pirklys, muzikantas; trečiadienį - piktas, tinginys; ketvirtadienį - riebus, iškalbus; penktadienį - liesas, gražus, mergišius; šeštadienį - turtingas; sekmadienį - labai mandras, turtingas, laimingas.
Vardynų apeigos dalys, aukojimai
Be abejo, visos nuoseklios vardynų apeigos nėra išlikusios, jas reikia rekonstruoti kaip ir daugelį kitų baltų tikėjimo apeigų.
Pirmas veiksmas, atliekamas naujagimį įvedant į naują giminę, yra jo prausimas. Į pirmą prausimo vandenį kūmai įmesdavo monetų - kad vaikas būtų turtingas. Taip pat dėdavo kadagių arba šermukšnių - kad apsaugotų nuo piktų jėgų. Nupraustą vaiką suvystydavo, mergaitei pribuvėja dar uždėdavo ant galvos linų grįžtę, linkėdama gražių plaukų.
Naujagimį trumpam paguldydavo ant žemės, iš žemės vaikas gauna ypatingų jos galių - sveikatos, proto, drąsos. Toks guldymas - lyg guldymas ant motinos krūtinės irgi atkartoja gimimo iš žemės sampratą. Tikima, kad taip vaikas bus prisirišęs ir prie gimtų namų. Toks guldymo ant žemės paprotys žinomas ne tik baltų, bet ir kitose kultūrose - romėnų, skandinavų, vokiečių, vengrų folklore. Vokietijoje ir Skandinavijoje ant žemės paguldytą kūdikį turėjo pakelti tėvas taip pripažindamas, kad tai jo vaikas.
Panašus tėvo pripažinimas svarbus ir lietuvių apeigose, tik tėvas ne pats pakelia kūdikį, jį jam įteikia pribuvėja. Kūdikis buvo įteisinamas kaip pilnateisis bendruomenės narys tėvo autoritetu. Tai svarbi apeiga, nes pripažindamas vaiką, tėvas jam pripažįsta ir paveldėjimo teisę. Vincas Krėvė- Minckevičius knygoje “Krikštynų papročiai Dzūkijoje” vaiko pripažinimo ritualą aprašo taip:
Pribuvėja sako apeiginę formuluotę: “Iš tolimų ir nežinomų kraštų atvyko pas tave negirdėtas nematytas svečias/viešnia. Jis sakosi esąs tavo giminaitis. Ar nori pamatyti, priimti, savo sūneliu/dukrele pavadinti? Tėvas paima ir padėkoja, paskelbia vaiko vardą. Po to vaikas taip pat pristatomas motinai. Po to visi pakilnoja vaiką tris kartus siųsdami ratu.
M. Pretorijus šį tėvo pripažinimo ritualą aprašo kiek kitaip, tačiau iš dalies ir labai panašiai: pribuvėja, pasikvietusi tėvą, su puodeliu degtinės rankose melsdavosi, dėkodama dievui ir prašydama globoti motiną bei kūdikį. Po to aukodavo Žemynai su maldomis - nulieja ant žemės kalbėdama “būk linksma, žydėk kviečiais, rugiais, miežiais ir būk maloninga vaikeliui” Gurkšteli palabindama ir neša motinai, ta gurkšteli ir duoda vyrui. Taip pat užgeriami ir kūmai. Taigi čia matome jau ir aukojimo Žemynai apeigą. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad toks užgėrimas daromas tuo pat metu laikant rankose kūdikį ir taip tarsi per jį paaukojant. Tad kūdikis kartu su apeiginiu indu keliauja per visus apeigų dalyvius.
Gimus vaikui, būdavo aukojamos ir gyvulių aukos. 1600 m. Vilniaus kolegijos jėzuitai liudija, kad kai kurie, gimus vaikui, prie ežero nuveda ožiuką, ten nupjovę galvą ir kojas, įmeta jį į vandenį. Tokia apeiga dėkoja Dievui, kad gimdymas vyko laimingai. Tačiau dažniausiai minima paukščio - vištos arba gaidžio - auka, atliekama tik moterų, tačiau visai bendruomenei stebint. Pribuvėja užmuša vištą (turi būti juoda, balta arba raiba) šaukštu, tada iš jos išverdama vištienos sriuba ir vardynų apeigų metu tik gimdžiusios moterys suklaupia ratu aplink sriubos dubenį jos melsdavosi žemyneliaudamos - kaušas keliauja tris kartus, susirinkusios palabina gimdyvę, o paskui visos klūpėdamos suvalgo tą vištieną. Nors apeigoje dalyvauja ir sriubą valgo tik gimdžiusios moterys, tačiau visą apeigą stebi visa bendruomenė. Kai kurie šaltiniai teigia, kad berniukui buvo aukojamas gaidys, mergaitei - višta. O kai kur, kad nepriklausomai nuo lyties arba gaidys, arba višta.
Iškart po vardynų svarbus yra palankynų paprotys, kai kitą dieną, o kai kur ir tą pačią, pas gimdyvę lankyti jos ateina moterys ir atneša įvairių vaišių ir dovanų kūdikiui. Tas ėjimas yra apeiginis, tarsi panašus į procesiją, einama iškilmingai po dvi. Tuščiomis eiti negalima, nes tikima, kad nieko neatnešusioji liks bevaikė.
