Urtės gimimas ;)

Gimdymas... Kokios pirmos mintys?? Baimė, skausmas ar laimė ir begalinis džiaugsmas?

Aš asmeniškai pirma pagalvodavau apie skausmą ... baime, kad nepajėgsiu pati. O daugiau ateidavo mintis juk tik tokiu keliu aš pamatysiu savo vaiką. Juk visos ištveria - pavyks ir man! Tokiomis mintimis gyvenau paskutinėmis nėštumo savaitėmis... atrodo norisi kuo greičiau, juk jau viskas suruošta, BET kartu ir bijai... o jei nepavyks man, jei kas nors bus negerai... oi tos abejonės. O dabar apie didžiąją dieną nuo pradžių :)

Terminas - rugsėjo 17 diena. Nuo rugsėjo pirmosios pradėjau rimtai galvoti ir domėtis apie gimdymą, nes iki tol apie tai perdaugiausiai sau galvos nekvaršinau. Jei nuoširdžiai ir daiktų nebuvau pilnai net susidėjus :) Rugsėjo 3 buvo mūsų tetuko gimtadienis, aišku buvo mintys: "galėtu mažylė gimti šiandien, būtu puiki dovana tėtukui"... laukėm šito, bet deje. Tačiau ilgai laukti neteko, dukrytė pradėjo belstis rugsėjo 10 diena.

Prabudau trečia nakties ir negalėjau užmigti, kažkas ne taip... Lenda pirmos mintys gal čia jau viskas, gal jau tuoj pamatysiu savo princesę. Baimė. Keistas skausmas, vis pasikartojantis. Pradėjau stebėti laiką. Aišku buvo ilgi tarpai ir labai nereguliarūs, tarpais sugebėdavau net užsnūsti. Su tokiais prabudimais ištempiau iki penkių ryto. Tada jau nebegalėjau išgulėti, atrodė kad laužia nugara kas, kai guli. Pradėjau vaikštinėti po miegamąjį, prabudo vyras. Jam liepiau skaičiuoti kas kiek laiko ateina skausmas. Sąrėmiai jau kas 5 minutes, bet skausmas tikrai dar  pakeliamas - ypač kai vaikštinėju. Nu bet jau kas 5 minutes sąrėmiai, tai nusprendėm pradėt ruoštis į ligoninę. Vyras padėjo nueiti į dušą, atpalaiduoja – be galo :) Tačiau iš po dušo dingo sąrėmiai... aha pirma mintis - paruošiamieji! Grįžtam į lovą su vyru nukabintomis nosimis, pavyksta užmigti. Už pusvalandžio pakilau iš lovos nuo daug stipresnio skausmo. Skaičiuojam vėl laiką... Vyras sako: "gal važiuojam iki tos ligonines patikrins kaip kas ir viskas bus aišku". Susiruošėme ir išvažiavome. 8val ryto jau buvome prie klinikos. Skausmas tikrai buvo pakeliamas, buvo net nedrąsu eiti į vidų. O kas jei čia tik paruošiamieji, nes visos draugės pasakojo, kaip skauda ir t.t. o aš lengvai sėdžiu automobilyje ir dar juokauju su vyru. Sakau palaukim dar truputi, nes keitėsi kaip tik pamaina. Vėl atėjus sąrėmiui supratau, kad reikia eiti... kažkas lyg būtų pastūmėjęs eiti. Patikrina (kažkas baisaus, plius tikrino daktaras - vyras. Sąrėmiai iki atvažiavimo man tokie skausmingi nebuvo, kaip jo tas patikrinimas)... jau 4cm... ruoškimės į gimdyklą. Keliaujam į gimdyklą su vyru, šypsenos veiduos. Oras už lango pasakiškas, grožimės. Atėjo akušerė pasiūlė eiti į vonią pagulėti. Išbandėme. Nu  nelabai padeda. Geriau vaikščioti, nes gulėjimas lovoje išvis didelė tragedija... Tai vis vaikštinėjau po gimdyklą. Vyras padėjo pasėdėti ant kamuolio (super dalykas, nes per sąrėmi vyras mane supo ant to kamuolio). Apie 13val atėjo daktaras vėl tai patikrai ... 8cm ... nuleido vandenis. Skausmai tikrai pastiprėjo ir padažnėjo. Bet ilgai nebekentėjau. Atsirado noras stumti, lipam at tos smagios skraidyklės... pora stūmimų vyksta nevalyvai, nemoku, nežinau... pasiruošė akušerė, atėjo daktaras – aiškina kaip ką daryti. Pirmas bandymas nesėkmingas... badome toliau, dar pora kartų... ir girdžiu... jau verkia, o viduje tuštuma ir toks palengvėjimas ;) uždeda mažylę ant krūtinės, neapsakomas jausmas, ta šiluma... tėčio ašara išvis paglosto mano širdį. Ateina mintys, kad viskas man pavyko! Aš sugebėjau. Begalinis džiaugsmas, kurį vėliau žlugdo tas siuvimas (nes truputi plyšau, tai reikėjo pora siūlių padaryti). Nuoširdžiai sakau man gimdymo skausmai nebuvo tokie baisūs, kaip kad siuvimas (kai mėsinei). Tragedija... ašarojau... traiškiau vyrui ranką... ui net nenoriu prisiminti. Nu nieko iškentėjom ir tai. Mažyle jau šalia – bando valgyti. Malonumas ;)

Mažylė gimė 52cm ūgio ir svėrė 3,5kg. Esu labai dėkinga savo vyrui, kad dalyvavo gimdyme ir padėjo visą tai ištverti. Manau, kad gimdymas buvo toks lengvas vien dėl to, kad vyras visad buvo šalia. Bent jau laikas gimdykloje labai greitai prabėgo. Jis skaičiavo laiką, bendravo, juokino, palaikė mane, darė viską, kad tik man būtų geriau – jis nuostabus *** Galiu drąsiai sakyti, kad gimdėme drauge, nes stebėti kaip mylimam žmogui skauda manau yra dar skaudžiau nei pačiam tverti tokį skausmą. Taip, kad tikiuosi jog mūsų princesė viena neaugs ir turės broliuką ar sesutę. Nes mano vyras nuostabus ir gimdymas nebuvo toks baisus, kaip tikėtasi. Ir esu savimi patenkinta, kad man pavyko, aš sugebėjau ;) Dabar išgirdus žodį 'gimdymas' pagalvoju apie laimę, o ne apie baimę.