Super mažylės Medos pirmasis mėnuo

Tiesa, dar ne visai mėnuo, bet jau beveik :) Nors man atrodo, kad jau žymiai daugiau. Kartais net ir užsimiršta, kad ji dar tokia mažytė.. Kai kas nors paklausia kiek laiko, tuomet prisimenu, kad skaičiuojam dar tik dienas :)

Koks tas pirmas mėnuo? Ogi visoks! Būna visiškai ramių dienų, kaip populiaru sakyti „tik valgo, miega ir kakoja“, būna ir ne tokių ramių – kai prisideda pilvuko diegliai, galbūt pirmieji charakterio parodymai ar nepasitenkinimai. Iš vienos pusės pirmas mėnuo sudėtingesnis – norisi įsivažuoti į ritmą, kuo geriau įsijausti į mažylės poreikius, kuo geriau suprasti ko kada ji nori, iš kitos pusės mums jis lengvesnis, kadangi namuose turiu pastiprinimą. Vyro pagalba išties labai svarbi, ypač pirmomis savaitėmis, kuomet po gimdymo jaučiausi dar gan sunkiai – jis labai daug laiko leidžia su vyresnėliu, kad šis nejaustų dėmesio trūkumo, padeda namų ruošos darbuose bei žinoma dalijamės mažosios priežiūra.

Medutė šį mėnesį auga kaip ant mielių! Maitinu pati. Per pirmas dvi su puse savaitės priaugo 900 g.! Kur nepriaugsi, kai turi tooookį apetitą J išties kol kas labai džiaugiuosi, kad mažoji valgo labai gerai, nėra tinginiukė, koks šiek tiek buvo pirmagimis, tad pienuką traukia gražiai ir gan ilgai. Per parą valgo 6 – 7 kartus, būna naktų, kai keliasi vieną kartą, kitas – du kartus, tad ir išsimiegoti leidžia! Dieną bent du kartus išeiname į lauką - juk dar tokie gražūs orai. Mažoji žinoma geriau miega tuomet, kai vaikštom, kai vežimėlis juda, tačiau dažnai 1 – 2 valandas išmiega ir stovinčiame vežimėlyje. Tiesa, kartais naktimis arba anksti ryte kankina pilvo diegliukai.. Kol kas duodame gerti tik gerąsias bakterijas, vaistų dar vengiam, tikimės apsieiti ir be jų. Jau pastebėjau, kad diegliukai būna, jeigu aš suvalgau daugiau pomidorų, tad jų stengiuosi nevalgyti. Daugiau kol kas nieko neatsisakiau, norisi, kad Meda su pienuku gautų kuo daugiau maisto medžiagų, todėl stengiuos ir pati maitintis įvairiai ir sveikai. Tikiu, kad per pienuką ji gauna įvairesnių maisto medžiagų, taip pat susipažįsta su skoniais (todėl neatsisakiau ir česnako, svogūno, kuriuos taip mėgstu) :)

Kaip jau buvau minėjusi anksčiau, laukdamasi pirmagimio turėjau nusistačiusi du „NE“ – čiulptukui ir miegojimui tėvų lovoje, gimus Domui čiulptukas vis tik tapo draugu :) Tad šįkart „NE“ išliko tik miegojimui tėvų lovoje. Kol kas sekasi puikiai, Medutė naktį miega savo lovytėje, pas save pasiimu tik pamaitinti. Nors dažniausiai naktį valgydama ir užmiega šalia manęs, tačiau perkeliu į jos lovytę ir ji kol kas dėl to labai neprieštarauja.

Labai džiaugiamės tuo, kaip Domas reaguoja į sesę! Kaip jis reaguos ir elgsis gimus mažylei? - tikriausiai šis klausimas buvo vienas iš labiausiai neraminančių viso nėštumo metu. Domas labai labai myli sesę ir tikrai ja džiaugiasi – vis prieina pabučiuoti, paglostyti galvytę, jeigu mažoji pravirksta – bėga pirmas guosti, paduoti „tūtį“, pakalbinti. Darželyje ir vaikams ir auklėtojoms vis pasakoja apie sesę – kokia ji, ką veikia, ką valgo ir pan. Kadangi Domo darželis visiškai šalia namų, dažnai nuvažiuojame kartu su Meda jo pasiimti – tuomet atrodo, kad brolis akimirksniu dar labiau „paauga“, visiems pasigiria, kad čia jo sesė vežimėlyje miega ir žinoma su dideliu džiaugsmu padeda pavežti man vežimėlį :) Vaikiško pavydo, žinoma, buvo, kaip gi be jo – tačiau jis nukreiptas į mus su vyru, ne į sesę. Domas vis dar kartais sugalvoja kokį keistesnį norą, panašu vien tik tam, jog pasitikrintų ar mūsų meilė jam nesumažėjo – kartais paprašo jo batukus nunešti į vietą padėti, kartais valgyti arba gerti užsinori tuo metu kai aš maitinu Medą, o kartais ir maudytis reikia ne duše, o mažoje vonelėje, kurioje maudosi sesė :)

Namuose atsiradus kūdikiui šeimos gyvenimas lyg ir pradeda daugiau suktis aplink jį, tačiau stengiamės nenustumti pirmagimio į antrą planą, bandome skirti jam kuo daugiau dėmesio bei gyventi taip, kaip iki šiol. Mielai priimame svečius (žinoma su salyga, kad visi sveki :)), kurie nori mus aplankyti, patys taip pat neužsidarėme namuose.  Nors mažoji su kiekviena diena pradeda vis daugiau ir daugiau su mumis bedrauti, tad suprantame, kad didieji iššūkiai – dar priešakyje.