Koks įvykis labiausiai pradžiugina tėvus pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais? Žinoma – pirmoji vaikelio šypsena, kurią jis sąmoningai padovanoja mamai arba tėčiui! Jau kelios dienos, kai mažoji Medutė dovanoja mums šį džiaugsmą :) visiems – ir mamai, ir tėčiui, ir žinoma broliui! Nors iš prigimties mūsų mergina ganėtinai rimta, tačiau gražiau pakalbinus ji įdėmiai apžiūri kalbintoją ir dažnai jį pradžiugina šypsena :)
Praėjusią savaitę šventėme pirmąjį Medos „mėnesiadienį“ :)
Taigi, tėčiui baigėsi tėvystės atostogos ir jis grįžo į darbus, na o mes likusios vienos namuose bandome iš naujo įsivažiuoti į ritmą, kurį kiek sudrumstė dar ir laiko persukimas.. Vaikams juk nepasakysi, kad pasukom laikrodžius ir dabar reikės keltis nauju laiku.. Sūnui šis laiko pasukimas kiek į naudą, rytais sunkokai keldavosi į darželį, na o dabar lyg ir gali kiek ilgiau pamiegoti. Na o Meda žinoma dar nekreipia dėmesio į jokius laikrodžius, tad miega ir keliasi kaip jai patogiau. Tik deja, tai kas patogu jai, nebūtinai patogu mums – kadangi atsukus valandą jos vakarinio maitinimo laikas sutapo su sūnaus ėjimu miegoti, o ryte atsibudo ir pareikalavo valgyti tuo metu, kai sūnų reikėjo kelti į darželį... Todėl pamažu bandau koreguoti ir „pastumti“ jos ritmą, kad galėtume kaip ir iki šiol Domą migdyti ir žadinti pakaitomis su vyru ir jam nekiltų pavydo, jog „mama visą savo dėmesį skiria sesei“. Taigi, nors mūsų kruopai daugiau nei mėnuo, vis dar negaliu tvirtai pasakyti, kad gyvename aiškiu ritmu, kiekviena diena vis dar kitokia nei praėjusi :)
Prieš savaitę sulaukėme „džiugios“ žinios iš sūnaus darželio – keli vaikai susirgo vėjaraupiais!!.. Pirma reakcija žinoma buvo baimė – ką dabar daryti??? Nebevesti sūnaus į darželį? Nebeleisti arti prie mažosios? Gal yra kokių nors būdų užkirsti šiai ligai kelią? Pirmoms emocijoms nuslūgus pradėjome galvoti – vaikai kurie susirgo į darželį jau neina, tad jeigu liga „prilipo“ tai jau įvyko prieš kelias dienas, tad belieka laukti.. Izoliuoti sūnų nuo sesės veikiausiai irgi neįmanoma, juk visi gyvenam tuose pačiuose namuose. Tuomet pradėjau daugiau domėtis, skaityti.. Suradau informaciją, kad tokie maži kūdikėliai dažniausiai dar turi imunitetą šiai ligai, kurį gauna iš mamos. Taigi baimė išsisklaidė ir dabar tiesiog laukiame :)
Žinoma, viltis, kad sūnus ligos „nepasigavo“ gyva, tačiau kiekvieną rytą ir vakarą apžiūrime Domą, ar neatsirado kokių įtartinų spuogelių ir lengviau atsidūstame jų nesuradę :)
Kadangi pas gydytoją važiuojame kitą savaitę, tiksliai pasakyti kiek svorio priaugo Medutė sunku, bet namuose pasisvėrus su ja ant rankų ir be jos skirtumas 4,6 kg. Tad panašu, jog per pirmą mėnesį mergina paaugo daugiau nei kilogramu J Na o ūgis irgi nestovi vietoje – jau pradėjau dėti į „archyvą“ pirmuosius Medos išaugtus drabužėlius :)
Šaunūs pokyčiai, nerealios nuotraukytės! Aukite sveiki 😍