Patricijos lovytė, kurioje užaugo daugelis kartų

Ankstų rytą pramerkusi akis pastebėjau, jog mano mano dukrytė Patricija nubudusi nekelia triukšmo, "veee veee, mama, aš jau pabudau", o ramiai sau žvelgia į savo išmargintą lovytę. 

Nejučia mano akys taip pat nukrypsta į lovytės rėmo paveiksliukus. Prisimenu, su kokiu "užsidegimu", entuziazmu svajojau, kaip pakeisti seną, dar mano vyro kūdikystės lovytę.

Taip, Jūs teisingai perskaitėte, šitoje lovytėje užaugo jis, jo sesė ir dar daug kitų vaikučių, o dabar ir mūsų dukrytė užaugs. Manau, kad ateity dar ne viena atžala joje paaugs.

Nemėgstu megzti, siūti ar kitus rankdarbius daryti. Tiesą pasakius, ir nemoku jų atlikti. Man labiau "prie širdies" rimti kūrybiniai darbai, tokie kaip, raižiniai, grafikos darbai, kvietimų gamyba, dekupažas ir pan. 

Sužinojusi, kad bus galima parsivežti seną, mano vyro vaikystės, lovytę, ėmiau svajoti, kaip ją atnaujinti. Sena ji buvo, natūralios medienos spalvos, o aš šios spalvos šiuo metu negaliu pakęsti, tad svajojau apie "naują" baltą lovytę. Daug laiko ir pastangų prireikė, kol buvo pasiektas galutinis - dabartinis rezultatas. Tai mano pirmas dekupažo technikos "blynas".

O kaip jūs manote, ar "pirmas blynas" neprisvilęs gavosi? :)

{fotoblog:2005}