Mano pirmoji žindymo savaitė

Ar esate girdėję išsireiškimą - "žindymo menas"? 

Man tai atrodė labai paprasta - priglaudi mažylį prie krūties, tuo visas "menas" ir baigiasi, tačiau pabandžius pirmą kartą tas "menas" pasirodė reikalaujantis daug daugiau pastangų...

Jau po pirmosios kūdikio žindymo paros aš bijojau bet kokio prisilietimo prie krūtinės. Speneliai degė, maži įtrūkimai vis didėjo ir maitinimo džiaugsmai dingo jiems dar nespėjus prasidėti. 

Mažylė verkia, mano kūnas dreba vien nuo minties, kad vėl teks tą daryti. Kodėl taip dažnai? Kodėl ji neleidžia man pailsėti? 

Paimu ant rankų verkiančią mažylę, bet niekaip negaliu prisiversti, nes vien pagalvojus apie tą skausmą nukrečia šiurpas. Bandau raminti, nešioti, apkabinti, sūpuoti... tačiau ji nenurimsta - alkana. Užsimerkiu, sukandu dantis ir vėl bandau iškentėti...

Pradedu galvoti apie mišinukus arba mažų mažiausiai pientraukį. 

Staiga akys nušvinta, kai savo palatoje pamatau merginą, kuri jau pasakojo apie žindymą, tik tuomet man dar neatrodė viskas taip svarbu. Vos tik paklausus: - kaip sekasi?  Pasiskundžiu - jau nebegaliu... 

Ji ne tik labai kantriai, dar, dar ir dar kartą, parodo kaip reikėtų taisyklingai žindyti mažylę. Kalba taip ramiai, suprantamai ir kantriai rodydama kiekvieną "žingsnį", kad as net pati nepajuntu, kaip tampu ramesnė. Atsipalaiduoju.  Nusprendžiame, kol speneliai šiek tiek pailsės nusitraukinėti pienuką... Juk viskas bus gerai, pavyks!

Su tom gerom emocijom kimbu prie "darbo".. oi 5 ml bus vienas juokas. 5 minutės... 10... 15... pusvalandis ... juokas? Jau nebejuokinga...  Pasirodo tie 5 ml. daug daugiau nei aš galėjau įsivaizduoti!

Lašas nuo šiol man - didelis mato vienetas. Anksčiau apie tai niekada nebučiau pagalvojusi. Juk neskaičiuojame vandens lašelių nutiškusių aplink kriauklę plaunant indus? O šiuos lašelius aš skaičiavau ir tą dariau labai atidžiai, kad nei vienas nenukristų į šalį... 

Dabar jau turiu "ilgą"  - savaitės žindymo patirtį ir galiu pasidžiaugti, nes man pavyko! Viskas sugijo, skausmo nebėra. 

Bet galiu sakyti pavyko ne man, pavyko MUMS! Dabar valgome be skausmo, su šypsena ir malonumu!  O po skanių pietų atkeliauja saldus miegelis :) 

Gaila, iškeliaujant namo iš P.Mažylio gimdymo namų nespėjau visiems padėkoti. Visiems!  Už patarimus, kantrybę ir pamokas!

Galbūt, po keleto metų, dar kartą turėsime galimybę susitikti :) 

Na o kaip Jums sekėsi susidraugauti su žindymo menu ? :) 

Linkėjimai,

Su šypsena, Viktorija