Iš vieno laiško redakcijai:
"Sveiki, man jau per 30. Visi tik ir klausinėja: kada gimdysi? O aš vis neturiu atsakymo net pati sau. Nors šalia mylimas žmogus, kuris kaskart kartoja: pamatysiu aš tavo akyse, kai panorėsi pastoti. Bet aš vis bijau. Bijau dėl ateities, dėl to, ar turėsiu darbą, dėl to, ar turėsiu, kur auginti vaikelį, galvojau ar mokėsiu jį mylėti, kaip myli visos čia esančios nuostabios mamos. Galvoju, o kas nutiks jei pavargsiu keltis rytais. O ar aš turėsiu galimybę suteikti jam visko, ko reikia. O jei neturėsiu už ką nupirkti jam reikalingų dalykų. Meile juk jis nebus gyvas... Bijau net kalbėti ta tema, net mąstyti pati sau apie tai... Sakysit, kad šalia mylintis vyras. Taip, jis yra, bet baimė man nedingsta".
Konsultuoja neurolingvistinio programavimo (NLP) konsultantė Linga Švanienė:
Sveika, girdžiu Tavo nerimą ir netikrumą dėl saugaus išgyvenimo šiame pasaulyje, o taip pat nepasitikėjimą savimi, pasimetimą. Visi šie jausmai yra natūralūs, ir vargu ar rastum nors vieną žmogų, kuris nebūtų jų patyręs. Tik vieniems tokie jausmai gali tapti paskatinimu išeities ieškojimui, o kitus gali gniuždyti. Matau, kad Tavo baimę šiandien išryškina aplinkinių spaudimas, jog laikas turėti vaikelį.
Ir vis tik svarbu išsiaiškinti, o ko Tu pati norėtum. Iš vienos pusės, gali būti, jog Tau yra priimtinas gyvenimas su vyru be vaikų. Jei taip, tai Tavo tikslu būtų vidinės stiprybės įgijimas, mokėjimas išlikti savimi bei nepasiduoti aplinkinių spaudimui. Tu gali turėti savo gyvenimo modelį, ir jis nebūtinai turi atitikti visuotinai priimtą. Jau gimdama Tu įgijai pasirinkimo teisę gyventi taip, kaip nori.
Iš kitos pusės, galimas dalykas, kad Tu nori vaikelio, bet kartu ir bijai. Galbūt, pasimesti verčia Tavyje vis dar gyvenanti maža mergaitė, kuri kadaise, negavusi tinkamo ir taip reikalingo artimųjų palaikymo, nusprendė, kad šis Pasaulis yra nesaugus, kad jinai pati kažko nesugeba daryti taip, kaip daro kiti. Gal ir ne tai. Baimės priežasčių gali būti daug, tačiau net ir suvokimas, kodėl bijai, nedažnai padeda jaustis drąsiai. Pasakysiu Tau viena - šiame sudėtingame pasaulyje Tu jau išgyvenai 31 metus, ir tai reiškia, kad per šį laikotarpį Tu nepadarei nė vienos didelės klaidos. Kitaip Tavęs jau nebūtų gyvos. Vadinasi, išgyventi net ir sudėtingomis sąlygomis Tu moki.
Skaitydama laišką nepatikėjau tik tuo, kad Tu nemokėtum mylėti savo vaikelio. Matau Tavyje daug rūpesčio ir atsakomybės. Tu dar negimdei, o jau lankaisi "Mamyčių klube". Žinoma, vaikelį mylėtum ne taip, kaip kitos mamytės, kurios ne visada yra tokios nuostabios, kaip atrodo iš šono. Mylėtum jį savitai, tik taip, kaip Tu viena moki mylėti. Ir tai yra svarbiausia.
Manau, visi tėvai turėjo tokių baimių, o gimus vaikams - juo labiau bijo. Baimė dėl vaikų - kaip seksis darželyje ar mokykloje, ar saugiai pareis namo, ar užteks pinigų ir t.t. - praktiškai nuolatinė tėvų būsena, o jei dar vaiaks suserga.... Gera žinia ta, kad ta baimė kyla iš meilės. Ir tikrai, kai gimė mano pirmagimė, aš visus metus jaučiau tikrą pilnatvę, laimę, nirvaną tiesiog. Iki tol maniau, kad žinau, kas tai yra meilė ir laimė, juk myliu tėvus, draugus, vyrą... Tačiau iš tiesų tik gimus vaikams pajutau, kas iš tiesų meilė yra. Ir tai patirti yra neįtikėtina dovana. Būtų gaila atsisakyti tokios patirties gyvenime vien dėl baimės. Ir kaip sako protėvių išmintis: davė Dievas burną, duos ir duonos. 😀 Net jei kažko pritrūksite, bus sunkių etapų gyvenime, rasite išeitį, badu šiais laikais tikrai nemirsite, juk yra visokių organizacijų, pašalpų ir t.t., viskas bus gerai.,