Sunkiausia diena mano gyvenime

"Brangioji mama,
Išeit turėjau, tik prašau suprask,
Dabar ilsiuosi paties Dievo rankoj.
Buvau tiesiog per mažas ir per silpnas pasilikti,
Ir negalėčiau aš bėgiot, šokinėt ir žaist.

O šitaip juk neturi būti, vaikutis nori daug daugiau -  tikiuos suprasi. 
Norėjau žaist, šypsotis ir mylėti,
Tad teko grįžt pas Tėtį danguje.Mamyte, ačių, kad mane glaudei,
Mane mylėjai ir laikei šiltai,
Kad glostei pilvą, švelniai jį plekšnojai,
Tuomet nurimdavau, myliu tave už tai.

Gal kokį vakarą vėlai,
Į dangų žvelgsi ir matysi žiburėlį,
Žvaigždutę, blyksinti aukštai,
Tai aš tariu, kad MYLIU. " 

Labai skaudūs, bet teisingi žodžiai pasiekė mane. 
Taigi sveikinuosi su jumis, mamytės, paskutinį kartą... Emocijos dar nesusigulėjusios ir ašaros dar plauna mano veidą vis, bet žinau, kad turiu užbaigti savo istoriją..

Taigi skaičiusios ankstesnį mano straipsnį, žino, kad mano nėštumas, o teisingiau vaikelis buvo su Treacher Collins sindromu, kuris yra labai retas dalykas ir daktarai (bent jau Lietuvoj) nelabai žino ką daryt su tokiu vaikeliu. Šis sindromas mum buvo diagnozuotas pakankamai anksti, todėl dar galėjom atsisakyti vaikelio, tačiau mes tvirtai apsipsrendėme jį toliau auginti ir mylėti. Laukėme jo  kaip pačio sveikiausio vaikiuko ir tikėjome, kad betkuriuo metu gali įvykti stebuklas, ir gimęs mažylis galės kvėpuoti ir žaisti su kitais vaikais.. Bet...

Lemtingoji naktis.. Apie viską nuo pradžių.. 
Vaikiuko gimimo terminas buvo kovo 8d (nuostabi data), bet gydytoja buvo pranešusi, kad 35 nėštumo savaitę norės guldyti mane i kauno klinikas, nes yra didelė tikimybė, kad vaikas gims anksčiau dėl per didelio vandenų kiekio, kuris buvo dėl vaisiaus patologijos. Kaip gydytoja galvojo taip ir nutiko, tik gerokai anksčiau. Sausio 15d. prasidėjo pirmieji paruošiamieji sarėmiai, su jais nuėjau miegoti ir tikėjaus kad praeis, taip ir nutiko, miegojau neramiai, naktį šlapau, galvojau gal vaisiaus vandenys nubeginėja, bet jų atrodė labai mažai, tai tik ryte pasiskambinau gydytojai ir lėkiau pas ją apžiūrai. Viskas tvarkoj, vandenys nenubėgę, vaikiukas saugus pilvelyje. Super, gal dar pabus ilgesnį laiką. Dėja.. jau grįžus iš gydytojos prasidėjo vėl sarėmiai (buvo apie 15val.). Pradžioje buvo nereguliarūs, net galvojau kad tiesiog dubens kaulą skauda ir nėra ko pergyventi. Sulaukiau vyro iš darbo, pasidarėm valgyt, pasisotinom ir atsisėdom žiurėti televizorių.. Mano skausmeliai nepraeina, o pasirodžius tualete pastebiu rausvas išskyras. Viskas, tai leido man apsispręsti, varom i ligoninę. Taigi 22:55 buvom ligoninės priimamąjame, pasakė, kad per naktį vis tiek paliks ir seks. Gerai, nors ir nemėgstu ligoninių, bet taip geriausia ir saugiausia. Taigi po kokiu 20 min jau buvom gimdykloje, apžiurėjo pirmiausia vaikelį. Iš karto apibarė kodėl nevažiavome į Kauną kai tik prasidėjo skausmai, juk Klaipėda nėra pajėgi priimti tokius vaikučius ir nežino ką su jais daryti. apie 23:30 patikrino kaklelio atsidarymą, jau 4 cm. Mintyse supratau, kad viskas, nespėjam į Kauną, viskas prasideda. Bet gydytojai pasakė, kad dar stebės ir jei kaklelis daugiau neatsidarinės, tai leis vaistus, kad lėtintu gimdyma, o tada jau Kaunas. hm.. Dėja taip nepasiteisina.. Vaikiukas žino kad reikia pasaulį dabar pamatyti. 00:00 jau 8cm. atsivėręs kaklelis. ma dar neskauda taip labai, kad negalėčiau kentėti, tačiau ir vandenys dar nenubėgę. O būtent tai gydytojai nusprendžia padaryti, tik kadangi vaikas dar visai mažiukas (32nėštumo savaitė), o vandenų kiekis gerokai per didelis, bet kada nuleidinėjant vandenį jis gali apsiversti, o tada belieka vienas kelias - cezaris. Dėkoju Dievui, kad taip neįvyko, nuleidinėjant vandenis vaikelio galva dar geriau isitvirtino tarp dubens kaulų, o tada prasidėjo ir gimdymas. Keli sarėmiai, keli stūmiai, prakirpimas ir vaikelis gimė 00:15.. Nei verksmo, nei padėjo man jį ant krutinės, nieko... To ir reikėjo tikėtis... Gydytojos puola gelbėti jam gyvybę.. Na nežinau ar atidavė visas savo jėgsa, kad tai padarytų... po minutės ateina ir pasako, kad visiškai neišsivystę kvėpavimo takai ir mano mažylis mus paliko.. aišku ne savo valia, o Dievas pasiemė jį pas save, nes jam taip bus geriau.. Taigi taip ir likom šoke, bet tuo pačiu ir ramioj būsenoj su vyru.. Parodė mum vaikelį ir išsinešė.. Likom dviese.. Tuščia ir liūdna, bet tuo pačiu džiaugiames, kad jam nereikėjo kankintis šiam pasaulyje.. Taigi sausio 17d. 00:15 gimė berniukas, 45cm. ūgio ir 1775g. svorio.. Mūsų mažasis sūnus Izaokas.

Sausio 20d. palaidojom savo mažiuką. Tai buvo pati sunkiausia diena mano gyvenime.. Tada dar skausmas neatrodė toks didelis, kaip dabar.. Tik praėjus porai savaičių suprantu, kad gyvenimas nebebus kaip tikėjomes, kad niekas mum jo nepakeis, o su skausmu dar teks gyventi kurį laiką. Vyras vis drasina, kad jis dabar geresnėj vietoj, kad jis dabar nesikankina ir aš tai puikiausiai suprantu.. Bet..
Po skrodimo paaiškėjo, kad vaikiukas neturėjo vieno inksto, buvo neišsivystę ir šlapimo ir tuštinimosi skylutės, todėl jis vienaip ar kitaip būtų turėjęs visą laiką gyventi prie aparatų ir neaišku kiek ilgai jis būtų gyvenęs... 

Taigi toks skausmas, pirmagimio sūnaus netektis, dabar mane lydi.. Žinau, kad reikia laiko susitaikyti su tuo, išgyventi tą gedulo laikotarpį, bet...

Džaugiuosi, kad neatsisakėm vaikelio anksčiau, ir galėjau patirti lengva ir nuostabų gimdymą, kad galėjau jausti vaikelio judesiukus, nugaros skausmą ir bemieges naktis. kad galėjau tuo didžiuotis ir, kad galiu dabar save vadinti mama, nepaisant to, kad neturėjau galimybės palaikyti savo sūnelio ir priglausti jo prie krutinės, suteikti jam šilto pienuko ir parodyti savo meilės  jam.  

Norėtūsi mokėt atsakyti žmonėm, kurie užjaučia, kurie linki stiprybės, bet neturiu tam žiodžių.. Nežinau kur dingti ir kur slėptis.. O juk dar daug pažįstamų teks pereiti..

Norėtūsi, kad greičiau praeitų tas skausmas, kad ašaros nebesilietu, kad galvos nebeskaudėtų, bet užmiegi su skausmu, atsikeli su skausmu, per diena bandai sustiprėti.. užgožti tai darbais, rūpesčiais, išvažiuoju į miestą, kad pasimiršti, bet kur einu ten matau vaikučius, naujagimius.. Net nesinori pas akušerę keliauti, nes žinau, kad ten bus pilvotų ir man bus sunku..

Laišką mamai parašė man pastoriaus žmonną, tačiau noriu jį skirti visom mamom, kurios neteko savo vaikiuko, kurios žino kaip jaučiuosi ir kuriom reikia sustiprinimo.

taip pat. mamytės, kurios laukia leliukų, sužinojusios negeras naujienas, nedvejokite dėl nešiojimo toliau, čia nėra ką galvoti, čia yra tik vienas kelias - gimdyti, o jei Dievas panorės, jam juk visi keliai įmanomi.

Lengvo nėštumo ir gimdymo belaukiančiom mamytėm ir ramių naktų jau auginančiom savo atžalėles. Stiprybės ir ištvermės visom!