Jaukioje ligoninės palatoje saldžiai miega mūsų berniukas. Susuktas į pilką užklotėlį, stipriai sumerkęs akutes, spaudžia pirštelius į mažyčius kumštelius ir toks tykus tykus.
Paglostau, prigulu, pabučiuoju. Atsigeriu vandens, tris kartus įkvėpiu ir vėl suku laimės ratą – paliečiu, paglostau, prigulu, apkabinu, pabučiuoju.
Keista ramybė su nuolatiniu laimės rato sukimu. Rutiniškai keičiama patalynė, rankšluosčiai, tvarkoma palata, nešamas šiltas skanus maistas. Per keturias paras, rodos, spėjai susidraugauti, perprasti, išmokti gyventi kitaip. Bet nuolatos neapleidžia jausmas, kad būtų nuostabu jei ta ramybė ir puikiai sudėliota rutina mus lydėtų savuose namuose, o ne palatoje, kad ir kokioje jaukioje.
Įsibėgėjus Kūčių dienai vis dėl to gauname leidimą keliauti namo. Pavalgau paskutinį kartą rutiniškai patiektus pietus, dar kartą pasuku laimės ratą... Sulaukiame tėtuko su mažyčiais minkštais lauko drabužėliais....
Lauke mus pasitinka gūsingas vėjas, o aš tik užvėrusi ligoninės duris į tą vėjo gūsį paleidžiu didžiulę porciją pasididžiavimo. Ej, pasauli, pažiūrėkit į mane ir į mano minkštutį naujagimį – gimė gimė gimė, ir dabar mes važiuojame namo.
Mamytę, tėvelį, broliuką pirmasis atskuba pasitikti Markas. Bučiuoja, myluoja... Nori pakelti, paversti, paliesti, dar ir dar paliesti, dar ir dar pabučiuoti. Stipriai, vyriškai pabučiuoti. NE. NE. NE, ne dabar, švelniau, atsargiai, ej, ką darai - jau per dažnai skamba mūsų namuose. Kur sauskelnės, kur rankšluostukas? Nepasiruošiau drabužėlių... Kur patiesaliukas, kur vakarienė?... Kur tobula rutina, kur dingo mano ramus miegantis leliukas, kur tirpsta mano laikas?
Aš nespėju tobulai pasukti laimės rato...
Man taip norėjosi tobulumo.... Tik paprastučio tobulo tobulumo, ir dar... sugauti Kalėdinę dvasią... o, rodos, įkibau chaosui į uodegą... telefone nerimstantys šventiniai ir šiaip sveikinimai, kuriuose skaitau linkėjimus – ramybės, ramybė... Erzina. Kur ta ramybė?
Praėjo pirma savaitė.
Nespėjome tobulai apsipilti Kalėdiniais stebuklais, neradome ir to tobulo tobulumu, bet sutramdėme per dažnai NE skambančius namuose, „po ranka“ susidėliojome visas sauskelnes ir rankšluostėlius.
Tiesiog išmokome keturiesi saugiai (beveik. Turiu omenyje, kad Markas vis dar turi vaikiškai nuoširdžių norų) ir švelniai sukti laimės ratą:
apkabinam,
paglostom,
prisiglaudžiam,
pabučiuojam,
prigulame šalia,
pasigrožime,
nusišypsome...
PRISITAIKĖME.
Patobulintos sauskelnėms naujagimiams Huggies® Newborn pristato
TV serialą SUPER MAŽYLIS!
Mūsų pati švelniausia apsauga!
super broliukai...
dėl įsivažiavimo į ritmą, pamenu pirmas porą savaičių gimus antram ir trečiam leliukui miegodavau iki 14 val. ir ilgiau.. gal dėl lengvo streso..tai kad jį nuvyčiau, nelįsdavau iš lovos..vyras atnešdavo pusryčius, vaikutį pamaitinu ir miegu sau toliau, kad tik greičiau tas pirmas mėnuo praeitų 😀
šaunu, kad pagavot ritmą, taip ir toliau 😀
na taip grazu taip grazu, linkiu viso ko geriausio 😀 o broliu meile tai kazkas neispasakytai grazaus, man visada tai taip mistiskai stebuklingai grazuas, nes kad mama myli mazyli tiesiog savaime yra suprantama, bet is kur ta broliska seseriska meile gimsta, is ko ji gimsta...grazu. Daug pieno ir daug vidines ramybes linkiu 😉
mūsų irgi kaip myli. ketinu atskirą blogą rašyti apie brolius😉 taip myli - šakės. aš su vežimu apsikutojus išeinu į laukąč, girdžiu vyresnėlis verkia kruvinom ašarom kad ate nepadarė. o žiema, jis neišeis į lauką plikas, tai ką... parnešu kleckiuką iš vežimo, ta spabučiuoja, padaro ate, tada dar kartą muturiuoju vežime😉) kas kartą turi pasisveikinti atsisveikinti prieš einant į kitą aukštą, miegoti, keltis, keistis Hugių ir tt...
o kodėl?
nu geras, parašiau kad prieš užeinant meldžiasi😀)) turėjau omenyje beldžiasi😀)
labai vyresnelis myli broliuka, bet mazajam tos meiles jau buna kartais per daug, tai tik pamates broly maziukas pradeda verkt (zino kas laukia ) 😃
puikiai pazystami zodeliai ''ei ka darai, ne, atsargiai''.... pas mus namuose skamba iki siol nors mazajam broliukui jau tuoj bus 9 menesiai 😃😃😃😃 Noras apkabint, pabuciuot, pakelt stipreja su kiekviena diena 😀
Juodasmilga, aš rekomenduoju visu 100 procentų. Pirmą vaikelį gimdžiau kitoje ligoninėje, tai galiu palyginti. Pats personalas labai malonus, teko savaitę iki gimdymo sunerimti dėl judesiukų, atlėkiau naktį- niekas kreivai nepažiūrėjo, paskui lankiausi dienos centre, po gimdymo buvome 4 dienas ligoninėje, keitėsi personalas, ir visi buvo malonūs. 12 val nekeitėme sauskelnių leliukui pirmą parą, dėl nesusipratimo. Kai tai sužinojo gydytoja leliukų tai nepuolė ten bartis, piktintis kad ale bloga mama, ne pirmas vaikas ir tt, o kaip tik nuramino nes nepatogiai jaučiausi. labai rodė kaip maitinti, įvairių pozų pasiūlė, krito labai svoris ir niekas net neužsiminė apie mišinukus, kitoje ligoninėje iš kart buvau įspėta kad ne visoms lemta maitinti... po gimdymo tikrai leliuką uždėjo ant pilvo man, nepuolė sverti, dvi valandas gulėjo taip, tik tada atėjo vaikučių daktarė apžiūrėt leliuko, jį svėrė ir rengė. man buvo svarbu kad iš karto nepuolė išnešti. kas čia dar įspūdį paliko?😀 laukiant gimimo parodė kad ant palangės yra žvakutės, ir pasiūlė užsidegti jas jei noriu, vėliau paprašius kokios radijos, pasiūlė atnešti magiuką su muzikyte labai gražia. kaip ir matėt tos šeimų palatos kaip viešbučio kambariukai. balta patalynė. ryte jaudinausi kaip čia bus jei išsiteps ar ką, bet slaugutė pasakė kad viskas kas nešvaru sudėti vonioje, pakeis. ryte nesibraudavo anksti, prieš užeinant ar slaugei ar vaikų daktarei ar akušerei visuomet meldžiasi. dar didelis pliusas kad ėmė genetinius tyrimus iš kulniuko, tikrino klausą, akutes, man maitinant mažiuką, niekur jo neišnešdavo, stengdavosi kad kuo mažiau streso patirtų. maistas skanus, patiekiamas šiltas tvarkinguose induose. na žodžiu galėčiau girti ir girti.
Sveika, kiek teko matyti tai gimdei Krikscioniskuose gimdymo namuose. Kokie butu atsiliepimai apie prieziura, ar personalas buvo malonus? Mums jau prasidejo 35 savaite, tad reiketu nuspresti kur gimdyti 😀 teko apziureti siu gimdymo namu seimu palatas, tai ispudi paliko gera 😀