9 Gyčio mėnuo

Prabėgo dar vienas mėnesis. Gyčiui jau devyni mėnesiai! Per šį mėnesį jis pagaliau išmoko pats atsisėsti. Ropoja žaibo greičiu, vos spėju nusisukti, o jis jau prie šinšilos narvo kiša pirštus ir rankioja jos turtą, kuris, savaime suprantama, keliauja į burną. Atsistoja irgi puikiai, jau net sėdėti nebenori, bando žengti mažyčius žingsniukus, šiek tiek pastovi nesilaikydamas. Ignas pradėjo žengti savarankiškus žingsnius 9 mėnesių ir trijų savaičių, manau, Gytis irgi neatsiliks.
Dantų fronte nieko naujo, vis tie patys 5 dantys. Nors seilės teka upeliais, bet naujų dantų nematyti.

Pagaliau pradėjo ne tik žaislus graužti, bet su jais ir žaisti. Viską krapšto savo mažais pirštukais, dėlioją daiktus iš/į dėžutę, suradęs kokią skylę, būtinai ten įkiš kokį žaislą.

Kartais parodo ate ate, mojuoja rankute, taip pat bando rodyti į daiktus pirštu ir pats iš to piršto juokiasi. Čiauška ir krykštauja nesustodamas.

Augant Gyčiui prasideda ir brolių konfliktai. Jei Gytis laiko rankose kokį barškutį ar žaislą, būtinai tą pačią sekundę jo prireiks ir Ignui ir būtinai tą žaislą reikės atimti iš Gyčio. Bandau aiškinti, kad reikia pasidalinti, kad dabar truputį pažais Gytis, o paskui galės pažaisti Ignas (nors Ignui to žaislo net nereikės), bet vis tiek kyla triukšmo. Tas pats ir su kokiu sausainiu ar uogomis, jei padedu ant stalo dubenėlį braškių, jau pasimokiau, kad Ignui reikia padėti atskirą dubenėlį, nes kitaip kils triukšmas, jei iš jo dubenėlio paimsiu uogą ir duosiu Gyčiui.

Bet būna ir gražių akimirkų, kai pasibučiuoja broliai, apsikabina taip stipriai, kad Gytis net parvirsta. O aš taip ir negaliu atitraukti akių, kad iš didelės meilės nebūtų traumų.