10 Gyčio mėnuo

Štai jau ir dešimt mėnesių. Laikas lekia taip nepastebimai, kad aš net nebespėju jame orientuotis, o vaikas auga kaip ant mielių, tiek nedaug liko iki pirmojo gimtadienio.
Gytis toliau lavina savo judėjimo įgūdžius, vaikšto įsikibęs aplink sofą, kelias sekundes pastovi nesilaikydamas, bet iškart ir sėdasi. Miegančio lovoje (miega mūsų didelėje lovoje) negaliu palikti, nes prabudęs iškart bando nuo jos nuropoti - stačia galva. O taip norėtųsi vakare, vaikams užmigus kokį filmą pažiūrėti, bet turiu saugoti Gyčio miegą. Ta  reikalui net buvome įsigiję vaizdo kamerą, pro kurią būtų galima stebėti, kada Gytis nubunda, kad suspėtume nubėgti iki lovos. Bet kamera nevykusi, prastai veikė, tad dabar garantiniame...Įsigudrino lipti laiptais. Kol nubėgau į antrą aukštą atnešti švarių rūbų, palikau neuždarytus saugos vartelius, nesitikėdama, kad jis jais galėtų lipti. Kai pamačiau Gytį užkopusį visas penkias pakopas, galvojau pati nugriūsiu. Dar ilgai sėdėjau ir dėkojau angelui sargui, kad saugo mano vaiką, vykdantį tokius žygdarbius, o pati save viduj bariau už neatsakingumą.
Per šį mėnesį užaugino net tris dantis ir dar du kažkur nebe toli. Vis dar patinka viską kišti į burną, visos šiukšlelės namuose yra suvalgomos. Gal ir gerai? :) Labai mėgsta kaišioti liežuvį. Kadangi Ignas neaiškiai šneka, pediatrė rekomendavo pamankštinti liežuvį. Kol Igno visaip prašiau pasiekti liežuviu nosies galiuką, arba pasimatuoti kieno liežuvis ilgesnis, tai Gytis net neprašytas iškišo savo ilgiausią smailą liežuvį, jo net prašyti nereikia.
Kiekvieną dieną kovoju su Gyčio nevalgymu. Pamenu, kaip bumbėdavau,  kad Ignas prastai valgo. Tai Gytis valgo dar mažiau, paima kelis šaukštelius ir viskas, retai kada gaunasi 100 ml. Nepavyksta suvilioti nei žaisliukais, nei apgauti maišant su tyrelėmis, nusuka galvą ir neatsisuka tol, kol nepatraukiu šaukšto saugiu atstumu. Bet mamos pieno neatsisako. Naktį tenka dar kokius keturis kartus pamaitinti, nes kitaip klykia nesavu balsu.
Jau matau, kad Gytis auga su charakteriu. Jei Ignas atima kokį žaislą, o atima gan dažnai, tai įjungia toookį kovinį/ginybinį spiegimo garsą, kad norisi užsikimšti ausis. Naktį, jei bandau nemaitinti, ta sirena irgi įsijungia. Kažkaip reiks po truputį pradėti mokyti gražių manierų. Kol kas nepaiso ir žodelio ne. Kai kiša pirštus į rozetę ir sakau, kad  negalima, jis juokiasi, juokinga jam net tada, kai sugriežtinu balsą, visai nebijo.
Labai nori, kad su juo būtų žaidžiama, deda man į rankas žaislus, taip pat domisi knygelėmis, patinka žiūrėti paveikslėlius, rodyti į juos pirštus. Kai parodau knygelėje katutę, žiūri į mane ir laukia, kada pasakysiu miau miau miau, tada juokiasi.
Už dviejų savaičių numatytos Gyčio krikštynos, labai laukiame šventės. :)