"Coliuko" ADRIJAUS laiminga gimimo istorija su netikėtumais

Sveikos, mielosios MK skaitytojos ! Labas mylimas MK !

Štai, pagaliau sveikinuosi su jumis jau nebe nėštukė, o kaip DVIGUBA mamytė.

Vaikai – GYVENIMO GĖLĖS !

Rytoj mūsų pupuliukui – DVI SAVAITĖLĖS, pagaliau ištaikiau progą prisėsti ir su jumis pasidalinti savo gimdymo istorija ir dviejų žmogučių auginimo peripetijomis, kurios užklupo taip netikėtai, bet šis išūkis – mano norėtas ir turiu pasakyti – man begalo patinka. Tad apie viską nuo pradžių.

TRUPUTĖLIS PRIEŠISTORĖS.

Apie mažutę gyvybę plakančią po širdimi sužinojau labai greitai – juk kitaip ir negalėjo būti, laukėm, šaukėmės to mažojo angeliuko, tad ši žinia – man buvo pati nuostabiausia. Vėliau ėmėme dalintis savo išgyvenimais, patyrimais, pilvelio augimu ir nuotaikomis. Nėštumas nebuvo lengvas, lydimas visų „maloniųjų“ jo pusių, prie kurių dar, kaip žinote prisidėjo ir niekad neturėtos, ir netgi viena negirdėta ligelė. Visgi augo mažutis, mano pramintas coliuku – kaip ant mielių ! Nors tikėjausi gimdyti jau 38 – ąją savaitę ir visi ženklai apie tai byloj, visgi sulaukėme visų 40 – IES SAVAIČIŲ !!!

GIMIMAS.

Net dvi su puse savaitės pravaikščiojau su skausmeliais ir puse tiek atsidarymo kiek reikia gimdymui. Ir štai po eilinės apžiūros, likus iki termino keturiom dienom grįžinėjant ir visą dieną po to eiliniai skausmai, kurie visgi liovėsi ir naktį išmiegojau gerai.

Gegužės 29 – osios rytas, vyras išvažiuoja pusę 8 į darbuką, aš dar prigulu (sūnus iš vakaro buvo likęs pas močiutę), užsnūstu, ir netikėtai po 8 – os, pradeda jautis skausmeliai. Ką, gi, pagalvoju, turbūt vėl eiliniai „melgaingi signalai“, tačiau nuėjus pusryčiauti, pastebiu, kad jie vis kartojasi, kas 15 minučių. Tada nutariu bent jau perspėti vyrą, kad jei dažnės – lėktų namo, ir dar pasakau, kad iki pietų gali būt ramus, bet kur tau, ta taisyklė, kad per valandėlę dažnėja, man nepasitvirtino, ir pradėjo dažnėti daug greičiau, kas 10 min, tada kas 7, ir nutariau jog laikas kviestis vyrą. Kol jis grįžinėjo, skausmeliai vis tęsėsi, darėsi aštresni, apsirengiau ir laukiau. Kai grįžo vyras, važiavome mašina intervalas jau buvo kas 6-5 min, nuvažiavome į ligoninę 10 val, čia pareiškė, kad atsidarymas jau 8-9 cm (prieš tai dieną buvo 5), na ir formulumai, palydimi mes į gimdyklą laukti. Vandenukai nenubėgę – o tai, pasak gydytojos gerai, kuo vėliau nubėga, tuo leliukui lengviau, nes jis tarsi su „šalmu“. Vargšas vyras ir nugarą masažavo, ir už rankų laikė, ir siūlė ant kamuolio pasisupti, kad tik būtų gerai. Sąrėmiai nedžiugino, bet visgi nepamiršau, kad KIEKVIENAS SĄRĖMIS – ARTINA SUSITIKIMĄ SU MAŽYLIU. Gal iš skausmo ar išsekimo buvau NUALPUSI, sugriebė vyras, sakė kėlė ant lovos kas buvo kartu ir jis, ir akušerė, gydytoja ir sesutė . . . Bet atsigavau ir galiausiai prieš 12 val, prasidėjo visas smagumas ir štai 12:00 val gimė ADRIJUS. 3680 g 52 cm, visgi mūsų coliukas, ne toks ir coliukas ! Apgar įvertintas 10, tiesa su truputėliu pernešiojimo požymių. Pirmas verksmas, pamirštas nežmoniškas skausmas, ašaros ir šypsena mano akyse, ašarėlė ir šypsena vyro veide – bučinukas man ir pagyrimas iš vyro „šaunuolė“ – euforija – ne kitaip. O koks man jis nuostabus pasirodė – su mažučiais tamsiais plaukučiais – nuostabiausias D.kūrinys, kuris tik gali būti suteiktas šeimai.

TRUPUTIS BAIMIŲ.

Nors neišvengiau plyšimų ir siūlių trijose vietose, visgi tos laimės niekas negalėjo užtemdyti, bent jau taip galvojau iš pradžių. Pagaliau turėjau savo laimės rišulėlį rankose, pati nuėjau į palatą, net nulingavau į vonią. Visgi po poros valandų prasidėjo baisus kraujavimas, „plaukiau“, labai išsigandau. Vyras tuo etu buvo išvažiavęs atsivežti sūnaus ir tėvukų su mama. Atėjusios gydytoja, akušerė ir dar keliosseutės padėjo persirengti ir vos pakeitus viską švariai, atsigulus – vėl tas pats – kraujavimas, regis viskas priminė siaubo filmą. . . Gydytoja net per pilvą laikė užspaudusi gimdą, aš laukiau jai įsikibusi į ranką, skausmas kaip per sąrėmius, nutarta vežti atgal į gimdyklą, lašalinės kad sustabdytų kraujavimą, veža mane iš palatos ir matau atvažiavusius artimuosius su išsigandusiom akim, ne mažiau išsigandau pati... Galiausiai po lašalinių, apžiūra echoskopu – „kažkas“ likę gimdoje, neleidžia jai trauktis, ir 18 val nutariama atlikti ABRAZIJĄ ( gimdos gramdymą), vėl akys stačios iš baimės. Tik klausinėjau ar galiu vaikutį pamaitinti, tad man tokiai apjunginėtai lašaline, automatiniu kraujospūdžiu matuokliu ant kitos rankos atnešė mažulėlį ir vyrui prilaikant leliuką maitinau. Kągi sulaukėm šeštos valandos, atliekama abrazija ir pabundu palatoje . . . Vėliau prijungiamas kateteris ir tenka vaikščioti (tiksliau gulėjau, nes nepajėgiau) su maišeliu šlapimui . . . Pasijaučiau bejėgė ir bijojau kad tik viskas būtų gerai, juk reikia mažutėliu rūpintis. Visą laiką su manim liko mama, pirmąją dieną padėjo mažiuką prižiūrėti, ir vėliau man jau išlipus iš lovos padėdavo, kai tik reikėjo, nes skaudėjo ir pilvą, ir nugarą, jaučiausi siaubingai.

Dabar jau viskas po truputįlė užsimiršta . . . Tik turiu vartoti kasdien geležį, porą mėnesių, kad atsistatytų kraujas.

Šiandien jau galiu ramiai apie tai kalbėti, nors emociškai dar kartais jaučiuosi silpnai, bet pažiūrėjus į savo mažą kūrinėlį – visi vargeliai išgaruoja. Dar derinamės visi prie naujojo šeimos statuso.

Mažiukas valgo, miega gerai, naktelę keliasi du tris kartus, nesijaučiu pervargusi. Tiesa jau pakankina viduriukų pūtimas, tikiuosi neprieisime iki tikrųjų diegliukų . . . Nors dėl maitinimo ir buvo iškilę bėdelių, mat antrąją naktį ligoninėje mažiukas ištisai žindo ir verkė – nebuvo pienelio, mama jau net sakė, kad gal prašyti mišinuko, bet užsipyrimas padarė savo, kad ir su skausmeliais – maitinau ir vualią – mėgaujasi mažytis sau geriausiu maisteliu, tikimės juo mėgautis ir toliau, kad augtų sveikas, žvalus ir laimingas vaikutis.

BROLIO statutas vyresnėliui kolkas labai patinka, dar ligoninėje atėjęs pasakė „Mamyte, koks gražus, koks mažiukas“, o dabar namuose prašo vis kad leisčiau pasupti į kėdutę įdėjus. Tiesa, nežinia kaip toliau viskas bus, bet dabar gražiai kalba, mūsų mažiuliu vadina, bučiuoja – puiku.

DABAR JAUČIUOSI PILNAVERTIŠKAI UŽPILDŽIUSI SAVO LAIMĘ – ABIEJOSE RANKOSE PO MAŽĄ RANKYTĘ – DU SŪNELIAI, DU LAIMĖS IR MEILĖS OBJEKTAI. IDILĖ.

Ačiū Jums, mamytės, už tai, kad skaitėte mano nėštumo dienoraštį, beveik visus 10 mėnesių buvote kartu, patarėt, paguodėt, pasidžiaugėt. Ačiū, mielas MK, už suteiktą progą dalintis savo potyriais, už palaikymą.

Linkiu visoms mamytėms – esamoms ir būsimoms – šeimyniškos idilės, laimės – kurią turite kiekviena – po širdelėmis arba jau glaudžiate prie jos !

Mylikit, būkit mylimos ir PUOSELĖKIT SAVO GYVENIMO GĖLES – VAIKUČIUS !

Su linkėjimais,

Dviguba mamytė – Roberta

Huggies Newborn - mūsų pati švelniausia apsauga!