Nuo viską apverčiančių ir giliai sukrečiančių įvykių prabėgo jau du mėnesiai, o mano siela nerami, vis dar blaškosi nerasdama atsakymų ir ramybės. Kodėl? Vis bandau atsakyti į klausimą, o kas negerai?
Lyg ir viskas grįžo į vėžes, gyvenimas teka toliau, Jonukas auga, o dienos bėga, tačiau nepaleidžia įkyrios mintys apie tai kas, kaip, kodėl, neapleidžia sapnai, kurie nevisada būna gražūs ir tik labiau sujautrina jausmus, neapleidžia nerimas, neapleidžia svajonės, kurios jau šiam duotajam momentui yra neteisingos.
Šia tema aplinkui tylima, nekalbama, o svarbiausia neprisimenama, o aš labiausiai bijau tai pamiršti. Klaustumėte o kam prisiminti? Nes prisiminti, man yra vienintelis ryšys su ta mažyte mano siela. Pati pradžioje tiesiog viską gniaužiau ir stengiausi negalvoti pasinerdama į Jonuką, kasdienybę ir ateitį, tačiau jaučiu, kad slopinimas nebepadeda, paskutiniu metu grįžta sapnais, mintimis ir tais labai neigiamais jausmais. Pykstu ant pasaulio, ant visų aplinkui, kaip taip galima gyventi, lyg nieko nebūtų įvykę, pykstu ant savęs, kad aš taip nemoku.
Knygų mugėje visai netikėtai užkliuvo akis už knygos, kuri buvo padėta prie išpardavimų ir užspausta į menką kamputį, bet gal tai ir buvo likimas ir nežinau ar čia buvo laiku ir vietoje, bet atsakė į keletą vidinių klausimų, o svarbiausia padėjo išsiverkti, nes skaičiau kitų tokių pačių mamų istorijas ir supratau, kad taip kaip jaučiuosi, nėra blogai. Skaitydama tik gailėjausi, kad negaliu kurti dialogo su jomis, o tik dėti į save jų jausmus ir išgyvenimus ir semtis stiprybės ir patirties ką daryti. Knygoje yra ir teorinės informacijos kas kaip ir kodėl vyksta, yra šeimų išgyvenimų, yra specialistų išgyvenimų. Svarbiausia, kad ji parašyta taip, lyg suprastų kiekvieną mano abejonę, nerimą ir skausmą, o ne laikytų tai savaime suprantamu dalyku arba taip apie ką kalbėti nėra prasmės. Man ji padėjo todėl, kad pagaliau kažkur radau kažkokios informacijos apie šią problemą, nes iki tol visi nuo artimųjų iki specialistų vengė apie tai kalbėti. Tai buvo vienas iš tų šiaudų už kurio greibiausi ir nesijutau vieniša.
Šiuo metu pasižiūrėjus atrodo lyg ir viskas gerai, ypatingai kai kažkas paklausia "Kaip tu?", "Kaip gyveni?". Na lyg ir gerai, nieko blogos nevyksta, pati save bandau įtikinti, kad, visi sveiki, turime stogą virš galvos ir visais panašiais dalykais, bet paskui stabdau savo beletristikas ir savęs įtikinėjimus ir suprantu, kad kažko trūksta, o ko, turbūt teks ieškoti.
Kaip sakoma, žmogaus siela nerami...vis ieško atsakymų, o šiai minutei net nežinau kokių, tik velniškai noriu ramybės.
Markas gimė dėl to kad mano noras buvo didesnis už baimes. Linkiu ir tau Jonukui broliuko arba sesės.
Aga...labai taikliai parašei apie tą gedėjimą. man ir atrodo turėtum kokį kauburėlį, nueitum, pakalbėtum... išgedėtum, o čia arodo turi slėptis, ir savo jausmus slėpti.
aš rašiau laukimo dienoraštį. tai paskutinį įrašą jame padariau kaip laišką, paskui rašiau blogus... rašiau intencijas bažnyčioje ir kalbėjausi su tuo angeliuku. Tikrai pasisuku į kairę ir kalbuosi. kai patikėjau kad jis ant debesiuko, tai guliu lovoje, akys užverstos į viršų ir mintyse su juo kalbuosi... dabar tai vis rečiau darau, bet pasikalbu. Žinau kad aš ir mano vaikučiai turim nuosavą angeliuką
aciu Ugne, labai teisingi zodziai. Kartais labai naudinga dar ir dar ir dar karta tokius perksiatyti isgirsti, kad nepamirstum
evelina, nerasei savo minciu ir aciu uz jas. Labai svarbu sioje vietoje bent man zinoti, kad tai kas ivyko nera nereiksminga, nes man tai trukdo gedeti, kai matau aplink vykstanti gyvenima lyg niekur nieko, lyg tai net nebutu ivyke, o kartais pasijauti kalta, nes mazdaug ko gi cia pergyventi, reikia ziureti i ateiti, arba juk pasaulyje vyksta ir dar baisesniu dalyku. Zinau, kad cia mano poziuris ir matymas, bet taip norisi tu zmoniu kurie supranta. Iekosiu ramybes tenais panasu. Aciu dar karta.
O del 3 punktelio, kol kas esu per daug nerami ir bijau dar. Kai ta baime baigsis, manau nauja siela isgydys geriausiai.
Kazkada buvau radus straipsni, is kurio nusirasiau minti: Dievas ima pas save tuos, kuriuos labiausiai myli. O jei tai vaikas - jis gali tapti mažu angelu. Kuris žiūrės į jus iš viršaus ir sakys: „mielas tėti ir mama, kada nors mes susitiksime. O dabar kol kas pagyvenkite.“
Pritariu pypsei. Baznycioj gal rasi sielos ramybe, bent as ja ten randu.Musu namai irgi prisipilde vaikisko juoko vien todel, kad ta akimirka norejosi visko dabar ir cia, o ne po metu ar dvieju. Turiu angela vis pagalvoju apie ji, bet maza nenuorama primena, kad jos akyse galiu matyti plazdancia siela. Viskas bus gerai...viskas susigules, bet niekada visiskai nepasimirs..
turiu tris mintis, neatsimenua r nesidlainau jomis po pirmo blogo. Nepyk jei pasikartosiu:
1. Pasisodink sau angeliuką ant dešinio peties. nebijok su juo pasikalbėti...jausti šalia. nusišypsoti jam. Man tai labai padėjo. neprisimenu kaip buvo tau.... aš delnuose laikiau savo 14 savaičių kruopelę, man sunkiausia buvo suvokt, kur visa tai dingo, kai mane nuvedė į operacinę. taip norėjosi bent kokio kauburėlio. regėjau tą kūnelį - atrodo toks normalus...kokia dar gamtos klaida?;/ taigi labai padėjo tas angeliuko pasisodinimas, isivaizdavimas.
2. Kaune yra šv. gertrūdos bažnyčia, kur galima uždegti žvakelę su intencija, ir žmonės už ją meldžiasi. Nežinau ar tiki. bet aš nuėjau ir uždėgiau žvakelę, savaitės gale buvo mišios už tas visas žvakeles. Kai uždegi žvakelę, parašai intenciją ir pasiimi kito intenciją. taip nepažįstami žmogeliukai meldžiasi už tavo džiaugsmą ar skausmą. mane labiausiai neramino kūnelio klausimas, ar jis prilygo medicininėm atliekom? ... negalėjau rasti ramybės, tad žvakelė padėjo paprašyti kad žmogučio siela rastų kelią ant debesėlio.
3. tik kūdikio gimimas atneša ramybę ir į patirtus išgyvenimus galutinai leido pažiūrėti kaip į iššūkį. Aš neiškenčiau pusmečio. Man reikėjo kuo skubiau užgydyti žaizdas.