Žiniukė Agnė: "Mama - asmenybės ugdytoja"

LNK žinių vedėja Agnė Zacharevičienė – veikli, vietoje nenustygstanti moteris. Ji puikiai sugeba suderinti karjerą televizijoje su motinyste. Ir kaip gi jai tai pavyksta?

Išleista krūva knygų, kaip būti gera mama. Agne, o kas Tave išmokino tokia būti?
Didžiausia dovana, kokią tik gali duoti Dievas – tai būti mama. Žodžiais negalėčiau apsakyti to nuostabaus jausmo. Iš knygų to neišmoksi. Tai vidinis jausmas, kuris pripildo, kai tik gimsta kūdikis ir išlieka visam gyvenimui. Tai jausmas, kai dėl vaikelio gali padaryti viską.

Esi griežta savo sūnui?
Namuose yra taisyklės ir Roberto pareigos, kurias jis puikiai žino. Sūnaus atsakingumą ūgdau nuo pat mažens, kad jis nuo jam skiriamų pareigų nebėgtų, o su noru jas atliktų. Manau, kad nereikia nieko versti daryti, o, atvirkščiai, išaiškinti, kodėl tai daryti būtinai reikia. Prieš vaiką balso nekeliu. Iškilusias problemas sprendžiame pokalbiais.

Agne, augini sūnų. Ar namuose gali leisti sau būti jaukia ir miela mamyte? O gal, atvirkščiai, visada išlieki tvirta, taip norėdama ugdyti berniuko vyriškumą?
O kas sakė, kad tvirtumas ir griežtumas ugdo tvirtą vyrą? Manau, kad švelnumu ir pokalbiais galima pasiekti daug daugiau. Mano svajonė, gimus Robertukui, buvo viena: tapti ir būti jam draugu. Ši svajonė pildosi su kaupu. Mes kalbamės apie jo problemas, turim savų paslapčių. Visus santykius ugdau pasitikėjimo ir pagarbos principais.Tikras vyras yra tas, kuris gerbia moteris, yra išsilavinęs, žino, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Mokinu sūnų, kad moterį reikia praleisti pirmą pro duris, panešti krepšius, su pažįstamais sveikintis ir, žinoma, į gyvenimą žvelgti pozityviai! Manau, kad tvirtumo Robertui suteiks sportas ir pasitikėjimas savimi.

Kokia esi namuose?
Iš prigimties esu labai aktyvi. Nesu iš tų mamų, kurios namie vaikšto su chalatu ir blyneliais (šypsosi). Diena turi rėžimą. Reikia viską spėti ir rasti laiko pailsėti. Žinau, kada reikia paglostyti, o kada – sudrausminti. Mama neturi būti tik glostytoja (šypsosi). Ji yra asmenybės ugdytoja.

Kokių ritualų turi su savo sūnumi?

Ritualų turime daug – nuo karštų kartu valgomų pusryčių iki pasakų vakarais. Aš pasakas jau moku mintinai, jam belieka tik išsirinkti kokią pasekti prieš miegelį. Mes labai daug laiko praleidžiame kartu. Abu sportuojame, kartu savaitgaliais skaitome knygas, einam pasivaikščioti, vakarieniaujame su artimaisiais. Vaikas yra asmenybė ir tai man svarbiausia. Nenoriu jo kontroliuoti. Noriu leisti jam rinktis ir pačiam priimti atsakomybę gyvenime. Nuo mažens su juo šnekėjau kaip su suaugusiu, gerbiau jį. Manau, kad tai ypač pasiteisina! Jis – brandus vyrukas, kuris jaučia atsakomybę už savo veiksmus.

Agne, papasakok, koks yra Tavo sūnus?
Apie vaiką galėčiau pasakoti nesustodama... Jis, kaip ir visoms mamoms, pats nuostabiausias. Daug sportuoja, lanko dziudo, tenisą, baseiną. Žinau, kad jis tikrai mane pranoks, nes puikiai mokosi, jo pažymiai – patys geriausi, turi krūvą draugų (šypsosi). Visi juokauja, kad turėsiu bėdos, kai reikės vaikyti merginas (šypsosi). Jis nuo mažens kelia tam tikrus tikslus, kurie yra labai dideli. Atvirai pasakius, aš mokausi iš savo sūnaus visko – jis jautrus, geras, mylintis, per gyvenimą einantis atvira širdimi.

O kaip tvarkaisi su sūnaus kaprizais? Gal tenka Robertą ir į kampą pastatyti?
Kaprizų tikrai nebuvo. Nei mažiukas būdamas ant žemės griūdavo, nei dabar taip daro. Jis buvo ramus miegaliukas, kuris parpdavo nuo keturių mėnesių! Aš jį tik pavalgyti keldavau (šypsosi).
Esu prieš bausmes. Pati augau be jų ir visai to nesuprantu. Kaip ir minėjau – viską sprendžiu pokalbiais. Man baisu, kai vaikus tampo, uždarinėja į kambarius be šviesos – juk tai tik traumuoja! Vaikai daug perima iš tėvų, todėl jiems turėtume būti pavyzdžiu, tada ir nebus už ką bausti.

Ar Tavo sūnus yra turėjęs auklę?
Kai Robertukas buvo mažiukas, auklę mes turėjome. Tai buvo neišvengiama, nes mano tėveliai jauni ir dirbantys žmonės, o aš pati, kai Robertukui suėjo pusė metukų, išėjau dirbti puse etato. Mes turėjome auklytę – vyresnę, rūpestingą moterį.

Kaip ją rinkaisi?
Intuityviai. Vaizdo stebėjimo kamerų nestačiau ir žmogaus netikrinau. Jei jau priimu žmogų į šeimą, tai juo pasitikiu. Sūnus iki šiol ją prisimena.

Ar galėtumei būti tik mama?
Galiu pasakyti atsakingai – vien tik mamos pareigos tikrai ne man. Aš esu kaip ugnis! Manęs visur daug – šeima, studijos, darbas, savanoriška veikla, gilinimasis į sveiką gyvenseną. Ir viskas – dėl gyvenimo pilnatvės! Kas be ko, gerbiu mamas, kurios būna tik su vaikais, tačiau tai ne man!

Ačiū, Agne, už jaukų pokalbį ir nuoširdžius atsakymus! O aš savo ištikimas skaitytojas, kaip ir kiekvieną kartą, kviečiu komentuoti straipsnį, rašyti savo nuomonę, pamąstymus. O jei norite susisiekti su manimi, tai padaryti galite el.paštu: gerda.morozoviene@gmail.com