Žiemos pasaka. Sniegis. III dalis

Žiemos pasaka. Sniegis. III dalis

23. Nov 2018, 20:21 Mamatest Mamatest

Tiems, kas laukė tęsinio, štai ir trečioji Sniegio dalis. Už iliustraciją vėl dėkinga Lauritai.

Netrukus Sniegis atsidūrė kieme, kur vaikai dūko, bėgiojo, griuvinėjo, gaudė snaiges, sėmė sniegą nuo žemės ir barstė jį saujomis.
Skambėjo juokas. Ir tada jie pamatė jį. Vaikai nutilo, ėmė spoksoti į jį, žvalgytis vienas į kitą, kažka šnabždėtis. Sniegis susigriebė, kad jam derėjo būti nematomu. Bet jau buvo vėlu. Pagaliau vaikai įsidrąsino ir šnabždėjimas virto vis garsesniu juoku ir pašaipom:
- Žiūrėkit, - tarė vyriausias iš jų, - koks nenormalus! Visas baltas, cha cha! Jis žilas kaip mano šimtametis bedantis senelis!

Kiti vaikai ėmė kvatoti, rodyti į jį pirštais. Šaukė ,,Senelis! Senelis!” Drasesni priėjo arčiau, ėmė jį čiupinėti, stumdyti. Sniegis girdėjo jam labai skaudžius žodžius: svetimas, keistas, nenormalus, balta varna,išblyškėlis, ligonis ir daug visokių kitų žodžių, kurių išgirsti jis nesitikėjo.
Už ką? Juk jis toks pats berniukas kaip ir jie. Nieko blogo nepadarė. Tik norėjo susidraugauti.
- Kas tu toks? Tu ne iš mūsų kiemo! Eik iš čia! - Šitaip pasijuokę jie pabėgo. Kažkas sušuko:
- Palikit tą žilą senelį, bėgam ant kalnelio, pačiuožinėsim!

Ir jie visi išsilakstė. Sniegis liko vienas. Jis nesuprato, kodėl iš jo šaipėsi, kodėl nenorėjo susipažinti. Jis atsisėdo ant apsnigto suoliuko ir ėmė verkti.
Juk jis taip laukė, taip svajojo apie draugus! Jis gi toks pat vaikas kaip ir jie. Jis norėjo bėgioti, dūkti, pasakoti apie perskaitytas knygas, žaisti.
Tada jis pajautė, kad kažkas prisėdo greta jo. Jis pakėlė ašarotas savo akis ir pamatė berniuką. Tokį pat mažą kaip jis pats. Tik jis buvo visiška priešingybė Sniegiui. Juodais lyg varno sparnas plaukais, rudom didelėm akim. Berniukas sėdėjo nudelbęs akis į žemę. Po kurio laiko jis prakalbo:
- O žinai, aš irgi neturiu draugų. Jie irgi su manim nežaidžia, - ir parodė nosimi į kalnelio pusę, kur čiuožinėjo kiti berniukai.
- Jie pasakė, kad aš nesu vienas jų, ir kad jų tėvai net neleistų su manim draugauti.
-O kodėl?! – labai nustebo Sniegis. - Tu gi kaip ir jie, toks pats...

Berniukas atsisuko į Sniegį ir atsakė:
- Ne. Jie sako, aš kitoks, nes mes su mano mama gyvename dviese. Ir aš neturiu tėčio. O mano mamą jie vadina negražiais žodžiais. Ir mane vadina negražiai. Jie visi turi tėčius, o aš neturiu. Ir žinai, man liūdna. Norėčiau turėti tėtį, kuris, kaip ir jų tėčiai, mokytų mane važiuoti dviračiu, apgintų, jei kas skriaustų, imtų su savim žvejoti, arba sodintų sau ant kelių kai vairuoja mašiną. Bet aš vienas. Mama daug dirba, ir brolių ar sesių aš irgi, deja, neturiu. Esu visai vienas. Tik aš ir mano mama. Na dar yra močiutė.

Sniegis išklausė berniuko ir nedvejodamas pasiūlė:
- Matai, kaip būna. Kaip liūdna. Kaip keista… O gal mes draugaukim, ką? Mano vardas Sniegis. - Ir ištiesė jam ranką.
- Tikrai? Tu nori su manim draugauti? Aš sutinku! - sušuko jis. - Mano vardas Tomas.

Jie kurį laiką patylėjo. O tada Sniegis papasakojo apie save, ir apie savo tėtį, ir apie tolimąją Šiaurę – savo namus, ir baltas meškas, ir šiaurės gyventojus. Ir apie knygas, kurių perskaitė šimtus.
Tomas klausėsi ir jo akys buvo dar didesnės iš nuostabos. Bet jis tikėjo kiekvienu Sniegio žodžiu. O dar, Tomas taip pat mėgo knygas. Todėl jie šnekėjosi visą ilgą dieną, kol lauke sutemo. Tada abiem pasidarė liūdna, nes Tomui jau reikėjo eiti namo.
-O tu ateisi ryt? - Paklausė jis Sniegio.
- Ateisiu! - Pažadėjo jis. Ir jie išsiskyrė.

Bet iš tiesų Sniegis nežinojo, ar ateis. Jis net nežinojo, kur jam dabar pačiam eiti, kaip surasti tėtį. JukJuk  čia visai vienas, pasiklydęs nežinomame mieste.

Giliai susimąstęs jis ėjo miesto gatvėmis, kol galiausiai atsidūrė kažkokiame didžiuliame parke. Ten stovėjo neveikiantis fontanas, vaikščiojo žmonės, o kažkur greta, apačioje girdėjosi silpnas vandens čiurlenimas. Tai buvo mažas upelis, nespėjęs dar pilnai užšalti.
Sniegis nusileido nuo šlaito prie vandens, atsisėdo ant apsnigto akmens, prisispaudė keliais prie smakro ir žiūrėjo į vandenį. Niekas jam netrukdė, niekas nepriėjo prie jo. Atrodė, kad jo niekas nemato.
Ir ilgai jis taip sedėjo, galvojo apie tuos piktus vaikus, apie Tomą ir jo mamą, apie save. Ir čia jam pasirodė, kad kažkas sunkiai kvėpuoja jam už nugaros...

Mamatest Mamatest 24. Nov 2018, 09:02 jaldija

Ačiū <3

jaldija jaldija 23. Nov 2018, 22:16

Ojei, kaip gražu...Ir pasaka ir iliustracijos👍👍👍
Verta išleisti knygelę. 🌷🌷🌷