Žiemos pasaka. Sniegis. II dalis

Štai atkeliauja antroji Sniegio kelionės dalis. Ir man pačiai tai nuostabi kelionė į naują pažintį.. pasaka apie baltapūkį berniuką leido artimiau susipažinti ir net įtraukti į kūrybos procesą vieną nuostabų žmogų - net nežinau, kaip būtų teisingiau vadinti - Laura ar Laurita ( pagal FB profilį), vis neprisiruošiu pasitikslinti, bet jos misija mano pasakoje neįkainojama. Laurita ėmėsi iliustruoti istoriją. Visai mano laimei kad ir po vieną paveikslėlį kiekvienai pasakos daliai iš tikro profesionalo iliustratoriaus rankų! Oi, pasitaisau - iliustratorės. Wow! Man gražu, o jums? Taip mano pasaka tarsi atgyja gyvais tikrais vaizdais. Šiai daliai norėjosi skirtingų variantų, bet visgi apsapsistojom prie miesto vaizdo, tiesiog žiemiškos miesto gatvės. Man net pakvipo Kalėdomis!

Na ir be abejo, pati istorija:

Atsbudo jis keistoje vietoje. Ji nė trupučio nebuvo panaši į jo namus. Žemė buvo juoda, šlapia, po kojomis čežėjo sausi medžių lapai,o medžiai stovėjo nejudėdami, pliki nuogi. 
Kažkur tolumoje jis matė daug švieselių. Tai, matyt, buvo kažkoks miestas, o gal kaimelis. Sniegis skaitė apie juos knygose. Ir jis panoro bėgti tenai. Pasižiūrėti, kaip ten gyvena žmonės. O jei pasiseks, jis dar ir draugų susiras! Nuo visų vaizdų, nuo svaigios kelionės, ir nuo minties, kad susipažins su žmonėmis jam uzgniaužė kvapą.
Jis pašoko nuo drėgnos žemės ir jau norėjo leistis bėgti, kai staiga jį kažkas palietė už peties. Sniegis atsisuko ir pamatė rūstų, apšerkšnijusį baltaūsį tėčio veidą:

- Na na, mažiuk, tai apgavai tėtį! Ar žinai, kad labai negerai ir neapgalvotai pasielgei?
Sniegis susigūžė, nuleido akis, ir jau norėjo teisintis, norėjo pasakyti, kaip jam liūdna vienam, kaip jis nori pamatyti pasaulį, susipažinti su kitais vaikais, bet tėtis, turbūt atspėjęs jo mintis, rūsčiai tarė:
- Negerai, sūnau.. Aš žinau, kad tu labai trokšti pažinti platų pasaulį. Bet tu dar mažas, o kelionė pavojinga ir ilga. O ar įsivaizduoji, kaip pergyvens mama, kai tavęs dabar ryte neras.. Ech! Ką man su tavim daryt? Grįžti atgal namo aš dabar jau nebegaliu...
Sniegis, nors ir jautėsi kaltas, bet visgi apsidžiaugė. Jei tėtis negali grįžti, vadinasi, leis jam keliauti kartu!

- Tėti, aš jau ne mažas! - sušuko jis. Ir aš tikrai tau netrukdysiu, ir būsiu atsargus. Aš labai atsiprašau,kad šitaip apgavau...bet... Bet aš noriu tau padėti, noriu keliauti kartu. 
Tėtis raitė pirštu savo baltą ūsą ir palengva jo piktą veidą nušvietė šypsena:

- Gerai, - tarė jis. - Ką jau su tavim darysi. Keliausim kartu. Bet jokiu būdu nesirodyk žmonėms. Jau daug sykių tau sakiau, kad mes negalim to daryti. Žiema turi ateiti nepastebėtai, o mes esam ne žmonės. Mūsų gali išsigąsti, nesuprasti. Aš nenoriu,kad tave kas nors nuskriaustų. Padarom savo darbą tyliai ir grįžtam namo! Žiūrėk!

Tada tėvas Vėjas išsitiesė visu ūgiu ir ėmė augti. Jis vis didėjo, pūtėsi į šonus, stiebėsi į viršų. Kol tapo dideliu dideliu, baltu ir beveik perregimu milžinu. Tada pasilenkė ir ištiesė sūnui savo milžinišką delną:
- Na, Sniegi, lipk ir laikykis už mano apsiausto.
Sniegis užsilipo ant delno kaip ant kokio kalno, vėl virto snaige ir įsikabino į perregimą apsiaustą. Ir tada prasidėjo linksmybės!
Viskas aplink pradėjo suktis, ar tai jie patys sukosi. Jie pakilo į orą. Ir tapo visai nematomi. Visas oras aplink staiga atšalo, ausyse ūžė ir šlamėjo, švilpavo. Ir atrodė kad jie skrieja taip greitai, taip galingai. 
Ir tada Sniegis pamatė, kad pasaulis po kojomis ima keistis. Pliki medžiai puošiasi šerkšnu, iš dangaus krinta milijonai snaigių ir blaškomos vėjo gražiai gula ant juodos žemės. Kaip cukraus pudra ant mamos pyrago! Kiekviena bala, ar ežerėlis, upė ten toli apačioje ima blizgėti ir stingti. Ir darosi taip gražu, taip balta! Kaip pas juos namie. 

Jis taip apsidžiaugė, kad užsimiršęs pasileido nuo apsiausto ir ėmė kristi. Kartu su kitom snaigėm jis sukosi ratais, skriejo vėjyje ir jautėsi ne išsigandęs, o labai labai laimingas. Va kaip ateina žiema!
Kai Sniegis nutūpė ant žemės, viskas baigėsi. Nurimo vėjas, aplinkui viskas buvo balta, po kojomis kaip pūkinė paklodė jautėsi minkštas purus sniegas, o kvėpuoti buvo šalta ir Sniegis alsavo baltais garais. Jis apsidairė ir suprato, kad jis jau ne ten, miške, o mieste. Kažkokioje didelėje aikštėje. Aplink visi namai papuošti sniego kepurėmis, gatvės irgi baltos baltos. Ir žmonės! Daug žmonių! 
Visi jie kažkur skubėjo, brido per minkštą purų sniegą, žarstydami savo batais jį kaip miltus. Sniegas dar nespėjo gerai sušalti, jis tarytum vis dar iš atskirų snaigių, silpnutis. Todėl vietose, kur ėjo daug žmonių, jis aptirpo ir atsirado mažos balutės. Kai kurios jų pradėjo dengtis ledu, bet nauja pora batų ir jį sutraiškė. Ir taip visur aplink. 
Kai kurie praeiviai kėlė akis į dangų, tiesė delnus ir gaudė tebekrintančias pavienes snaiges. Kiti skubėdami kažką niurzgėjo po nosim. Ir pagaliau - vaikai! Vaikai, kurių jis taip laukė ir sar niekada nematė! Tokie pat vaikai, kaip ir jis! Jis išgirdo jų skardžius balsus ir nedvejodamas pasuko link jų...