Žiemos pasaka. Sniegis. I dalis

Žiemos pasaka. Sniegis. I dalis

13. Nov 2018, 10:59 Mamatest Mamatest

Ir vėl grįžtu su pasakom. Tiksliau viena, bet ilga pasaka, kuri man atrodo labai tinka artėjančioms šventėms. 

Man asmeniškai ji yra labai svarbi dėl kelių asmeninių priežasčių, todėl ji man tikrai labai brangi ir miela. Na o jei patiks ir jums, tai bus dar mieliau ir brangiau.

Sniegis

 Kažkur toli, toli šiaurėje gyveno berniukas. Buvo šis berniukas nepaprastas. Jo tėtis buvo šaltas žiemos vėjas, o mama - rytinė šalna. Sniegis - baltapūkis berniukas ledo mėlynumo akimis, draugiškas ir linksmas. Jis mėgo pavirsti snaige ir prašydavo tėčio jį pūsti.

Sniegis galvojo, kad skraidyti yra pats didžiausias džiaugsmas ir visada pavydėjo tėčiui, kai tas išsiruošdavo į tolimas keliones. Ir kiek Sniegis beprašytų, tėvas Vėjas niekada neėmė jo su savimi. Mama Šalna buvo gero būdo ir labai mylėjo sūnelį. Ji guosdavo Sniegį, kad kai jis užaugs, galės lydėti tėtį jo kelionėse, o kol mažas, jis turi dar daug ko išmokti, sužinoti ir sustiprėti.

Sniegis netūrėjo nei broliuko, nei sesytės, ir draugų jis neturėjo. Tiesiog čia nebuvo daugiau vaikų. Todėl jam labai patikdavo skaityti knygas. Slapčia jis vogdavo…, oj, ne! Ne vogdavo, o skolindavosi knygas iš šiaurės gyventojų (šiaurės gyventojais Sniegis vadino šiaurės ašigalio tyrinėtojus).
Jau senokai šalia Sniegio namų įsikūrusi keistai apsirengusių žmonių gyvenvietė. Keistai, nes jie prisirengę per daug rūbų. Sniegis visada stebėjosi, nejaugi jiems taip šalta. Jam niekada nebūdavo šalta.
Žmonės čia dažnai keitės ir visada atsiveždavo su savimi knygų. Sniegis visada perskaitęs gražindavo jas į vietą. Jis skaitė knygas apie tolimus kraštus, apie kraštus kitokius - be šalčio, visada žalius. Skaitė apie tikrus kraštus, ir pramanytus. Ir jam taip norėjosi nukeliauti ten ir viską pamatyti savo akimis.
Svajojo jis pamatyti iš arti kengūras Australijoje, susitikti su Nilo krokodilu Afrikoje, slapčia paglostyti tigro uodegą ar pavaišinti bambukais pandas Azijoje, pajodinėti mustangais ir pažaisti indėnus Šiaurės Amerikoje. Jis nelabai suprato,kas ta Australija ar Amerika. Visi šie pavadinimai buvo iš kažkokio vadovėlio ar šiaip knygos, kuri vadinosi “ Pasaulio geografija” Tik jautė, kad tai labai toli, ir kol kas jam tikrai nepavyks ten nukeliauti.
Jis dažnai klausdavo mamos, kas tai per kraštai ir kaip ten patekti. Bet mama jam atsakydavo, kad nežino.. Tėtis sakydavo,kad laikui atėjus jis pasiims sūnų į savo keliones ir aplankys beveik visus kraštus,kuriuose apsilanko karalienė Žiema. Bet iki to buvo dar taip toli, jog Sniegiui atrodė, kad tas laikas niekada neateis ir jis niekada neužaugs.

Sniegis taip norėjo keliauti ir susirasti draugų, kad nusprendė nelaukti, o slapčia skristi su tėčiu.
Šaltasis Vėjas jau balnojo savo baltą žirgą ir ruošėsi kasmetinei kelionei po pasaulį, nes artėjo žiemos metas. O visur tolimuosiuose kraštuose tokia netvarka!
Laukė daug darbo. Reikėjo papuošti medžių šakas šerkšnu, užkloti žemę sniego patalais, paruošti vaikams ledo kalnelius. Tai Šiaurėje visada balta ir šalta. Visur kitur dar būna žalia, raudona, geltona ir negražiai ruda ar net juoda. Ten būna vasara, ruduo ir pavasaris. O tose šalyse, kur žiemai per karšta, ir jos apskritai nebūna, reikia bent jau atvėsinti įkaitusį orą ir duoti pailsėti nuo kaitros gyvūnams ir žmonėms.
Sniegis sugalvojo pasiversti snaige, nutūpti ant tėčio žirgo karčių ir taip nepastebėtam keliauti kartu. Kaip tarė, taip padarė.
Vakare tėtis Vėjas atsisveikino su šeima, paglostė Sniegį ir išėjo. Sniegis gi nudūmė iš paskos. Pavirto snaige ir pasislepė žirgo karčiuose. Ir taip juodu su nieko nežinančiu tėčiu pakilo virš žemės.
Žirgas plakė kanopomis orą ir kilo vis aukščiau ir aukščiau. Žemė vis tolo nuo Sniegio ir jis matė, kaip jų namas virsta mažu šviesos taškeliu. Jis žinojo, kad toje švieselėje kambary sėdi mama ir mezga rytui naują smulkaus ledo skraistę.
Ech… mama irgi nieko nežinojo, oi supyks, oi pergyvens. Bet kelionė Sniegiui gniaužė kvapą, todėl apie tai jis stengėsi nebegalvoti.

 Tada pamatė daugiau švieselių. Tai buvo šiaurės gyventojų nameliai. Kol galiausiai ir jie išnyko tamsoje.
Jie skriejo naktiniame danguje, ir viskas susimaišė. Nebuvo galima atskirti, kur čia žemė, kur dangus. Viršuje mirgėjo tūkstančiai žvaigždžių, o apačioje taip pat mirguliavo sniegynai. Sniegiui apsisuko galva. Ir jam kartais atrodė,kad žvaigždės apačioje, o mirgantis sidabru sniegas jam virš galvos. Skrido jie ilgai. Ir galiausiai mažylis, pavargęs nuo įspūžių užsnūdo.

...

P.S. aš labai atsiprašau už iliustraciją, iš manęs tikrai nekokia dailininkė, bet nesinorėjo palikti tik pliką tekstą :)

floryte floryte 17. Nov 2018, 11:11

👍😀

kodelcia kodelcia 14. Nov 2018, 16:44

Labai patiko vaizdingos metaforos apie tėčio ir mamos darbus. Įdomu, kas nutiko sniegiui kelionėje? 😀