Žaislų manija

Po švenčių maratono iš asmenų, turinčių vaikų, neretai galima išgirsti kažką panašaus į „manasis (-oji) gavo tą, tą, aną, ir dar tą“ arba „kiek visko daug, nebežinome, nė kur dėti“. Vaikams smagu, bet ar išties reikia krūvos įvairiausių žaislų po kalėdine egle? Ir dabar ne tik apie Kalėdų dovanas.
Daugelis tėvelių negali praeiti pro žaislų skyrių ko nors nenupirkę savo mažajam pipirui. O ir pati žaislų pasiūla – didžiulė. Mes, tėveliai, su džiaugsmu stebime, kaip mažylis šypsosi pamatęs naują žaislą, linguoja su muzikine puodyne ar pirmą kartą „groja“ žaisliniu pianinu. Tačiau neretai nuo daugybės žaislų neatsiejama ir frazė – „jam (jai) viskas tuoj nusibosta“.
Dėl žaislų vaikui, ypač kūdikiui iki vienerių metų, turiu gal kiek kitokią, nepopuliarią nuomonę. Aš stengiuosi kovoti su noru pirkti žaislus, bandau apgalvoti, kiek jis bus naudingas, kiek, galbūt, patrauklus vaikui. Ne kartą buvau pastebėjusi, kad mano mažylė, apkrauta žaislais, kurių vienas groja, antras mirksi, trečias miauksi ir t. t., greit sutrinka , tampa irzli, pavargsta. Jai sunku susikaupti tarp daugybės žaislų. Visai kas kita, kai duodu jai į rankutes vieną ar du žaisliukus, kai žaidžiame kartu. O senas kaip pasaulis posakis „kuo daugiau turi, tuo daugiau ir reikia“ puikiai tinka ir mažiesiems. Taip, žaislai lavina, tačiau vaikas, įpratęs prie įvairiausių šviečiančių, dainuojančių „kietų“ dalykėlių, nebesidomi paprastesniais, kurie galbūt labiau lavintų jo fantaziją ir kūrybiškumą. Taip pat ne viena mama pastebi, kad mažylį kur kas labiau nei žaisliukai domina įvairūs virtuvės rakandai, paprasčiausias šaukštas, dubuo ar makaronų indelis. O kartais vietoj brangaus žaislo, mažylis pasirenka paprastą meškiuką be vienos akies, kuris jam pats mylimiausias, o tai viską ir pasako... :)