Pradėsiu iš toli: šiandien labai lengva pasiklysti žaislų įvairovėje ir dažnai vaikai nori visko iš karto. Tačiau tenkinti momentinius norus - tiesus kelias tiek į bankrotą, tiek, turbūt, į vaikų išlepinimą. Kai visko gauni vos užsinorėjęs, nevertini, nemyli, ir pyksti, nes nori dar kažko, pats nežinai ko.
Tai nereiškia, kad vaikui nereikia naujų žaislų, tai reiškia, kad reikia pasistengti padaryti tą norimą žaislą ypatingu, ypač laukiamu.
Nikolui vis aiškinu, kad kasdien norėti žaislų nėra blogai, bet kasdien juos gauti šiaip sau, - negerai. Koks gi džiaugsmas, jei net nė trupučio nepalaukei, nepasvajojai? Be to, jie greitai atsibosta, o kai žinai, jog gausi naują, tai senus ir laužai, nepasaugai... o juk žaislai tikrai nėra pigūs...
Naujas animacinis personažas, kuris patiko Nikolui - tai meškutis Pedingtonas. Ir žinoma, vaikinukas užsinorėjo žaisliuko...
Na, negaila man vaikui nupirkti žaisliuką, bet... o ką, jei tikrai padaryti tą žaislą reikalingą, ypatingą, mylimą, o ne eilinį...
Taigi, parašėm laišką meškiukui, paprašėm, kad jis mus aplankytų, na... arba bent atsiųstų save primenantį žaisliuką... ir jau gavom atsakymą. Meškiukas Pedingtonas pažadėjo atsiųsti pliušinę savo versiją, bet spės tik Nikolo gimtadieniui.
Taigi, mano vyrukas turės išmokti palaukti.
O kol laukia, gaminam meškutį patys. Labiau aišku gaminau aš, bet iš esmės tai tikrai nesunku padatyti ir vaikui.
Reikia tik tualetinio popieriaus ritinėlio, klijų, spalvoto popieriaus, žirklių ir markerio.
Štai ir meškiukas Pedingtonas. Tiesa, rankų originalioje idėjoje nebuvo, nuspręndžiau improvizuoti su floristinėm vielutėm :)
Mielas!!!
Ačiū ♥
Šaunus ?