Man labai patinka vasara. Ir ne bet kokia, o karšta. Niekaip negaliu suprasti žmonių, kurie pasirenka emigruoti į kokią Islandiją ar šiaurinę Norvegijos dalį. Atrodo, jei jau ryžčiausi kelti sparnus svetur, tai tik ten, kur daug saulės, kur netoli jūra. Pamenu laidą apie vieną emigrantę, kuri daug dirbo, bet sakė nepavargstanti, nes namo po darbų pareina paplūdimiu ir tuo pačiu pailsi. Pagalvojau, kad labai ją suprantu, kad ir man taip patiktų. Nors, žinoma, labiau viliotų mintis tame paplūdimy tiesiog padrybsoti.
Kažkodėl turiu nuojautą, kad ši vasara man nepatiks, nes bus vėsi ir lietinga. Bet aš ne sinoptikė, tad viliuosi apsirinkanti. Pavasaris irgi kažkur buvo užtrukęs, bet pagaliau pasirodė. Ir jau beprotiškai saldžiai kvepia ievos, baltus žiedlapius barsto slyvos, o vyšnių šakas atakuoja saldumynų išsiilgusios bitės. Na, ir aš.
Ir dar paukščiai. Mūsų dukrytė labai myli paukščius. Pamačiusi ant pievelės straksintį žvirblį ar varnėną, skuodžia apkabinti. O tada nusiminusi dairosi pakrūmėje, kur sparnuotis pasislėpė. Vargšiukė dar nesupranta, kad be katės įgūdžių to žvirblio jai nepavyks pagauti.
Anąkart jai pasakiau, kad senelių vištos turi kiaušinių. Tiesa, ji jų nelabai mėgsta, bet, matyt, vedama smalsumo "užsipuolė" rudąją ir reikalavo "šinšio". Višta keistai sumirksėjusi nukūrė per daržus. Ir vėl nusiminimas vaiko akyse.
Tačiau vakar vakare sode pastebėjome genį. Darbštuolis snapu tvatino storą obels šaką. Priėjome per porą žingsnelių, o raudongalvis visai nekreipė į mus dėmesio. Regis, net negirdėjo nykštukėlės kreipimosi į jį. Genių neretai pasirodo aplink sodybą, bet, prisipažinsiu, niekada neteko prieiti taip arti. Bent šis svečias nesukėlė nusivylimo, dirbo savo darbą, o mes stebėjome ir grožėjomės.
Nuostabus gegužis. Beliko pražydėti obelims, o tada jau pakvips vasara!
