Visuomenės spaudimas: gera mama nemaitina mišinuku ir neserga depresijom

Visuomenės spaudimas: gera mama nemaitina mišinuku ir neserga depresijom

14. Oct 10:17 Mamatest Mamatest

Labai dažnai tiek socialiniuose tinkluose, tiek spaudoj užtinku pasisakymų apie du labai jautrius mamoma dalykus: maitinimą mišinukais versus žindymą ir apie pogimdyvinę depresiją.
 Žinot, mane kaip mamą labai kabina ir nervina šios temos. Tiksliau, nervina požiūris. Daugumos. Ypač pikta, kad žiaurius komentarus laido pačios moterys kitų atžvilgiu.  
Kas liečia maitinimą, visi supranta, kad mamos pienas - tai geriausia, ką gali duoti savo vaikui. Maitinat pačios? Sveikinu. Jūs laiminga mama. Bet ar laimingas žmogus ės kitą, jei tas kažką daro kitaip? O bet tačiau ĖDA ir dar kaip. Tu nesugebi, tu tingi, tu pabaisa, tu savo vaiko nemyli. 
Kažkas tiesiog taip pasirinko. Dėl savų priežasčių. Galiu nesutikti su jų požiūriu, bet ne mano daržas, ne mano pupos. Bet kaip skaudu toms, kurios tiesiog fiziškai negali! Ir būtinai atsiras tokių, kurios šauks, kad gali visos, per mažai nori. Aš negalėjau. Vėliau suprasite, kodėl. Iš pradžių kaltinau save, stengiausi. Kol pasijaučiau taip blogai, kad pasidaviau. Antrą vaiką pati išmaitinau šešis mėnesius. Sunkiai. Pieno gaminosi mažai. Žiauriai skaudėjo. Psichologinis skausmas. Ne speneliuose, krūtinės ir nugaros nerve. Bet sukandusi dantis bandžiau ir bandžiau. Kai skausmas atleisdavo, jaučiausi pati laimingiausia mama. Tiesiog sėdėdama vidury nakties ir žindydama savo mažylį. Patys gražiausi prisiminimai visam gyvenimui. Bet grįšiu prie kaltinimų...
Panagrinėsiu kaltinimą "tingi". Na taip, trečią nakties ji netingi keltis ir ruošti mišinį, plauti buteliukus. O va tiesiog duoti krūtį tingi... 
Kaltinimas "nenori". Kai kurios labai nori, bet neišeina. Ir su tuo "ne duok dieve duosi mišinuko", kai kurie vaikai atsiduria ligoninėse dėl dehidratacijos ir bado. O mamos vaikšto depresuotos, nervingos, kad tik "išgręžti" dar vieną ml pieno. Visi žino, kad mamos savijauta persiduoda kūdikiui. Patikėkit, jis jausis blogai. Taip, kaip ir jo mama.
"Tu nekuri ryšio su vaiku" dar vienas kaltinimas. Jūs rimtai? Ryšys ateina ne iš pieno fabriko, o iš to, kiek dėmesio ir meilės duodi vaikui. Teko matyt  vaizdų, kai maitina krūtimi ir naršo telefone. Čia ryšys? 
Apibendrinsiu: nesmerkiu mamų, kurios maitindamos naršo telefone, mes gygename iš esmės vienišų žmonių pasaulyje ir tas telefonas mūsų pabėgimo nuo realybės galikybė. Mamai, kuri pririšta prie vaiko ir turi pamiršti daugybę dalykų, kurie jai anksčiau teikė džiaugsmą, telefonas - langas į pasaulį.

Nesmerkiu mamų, kurios maitina mišinuku. Kiekvienq turi savo motyvus ir kas aš tokia, kad teisčiau. Juk pati žinau, kaip būna. Taip, patyliukais pykstu, kai žinau, kad mamos atsisako žindyti dėl to, kad nukars krūtinė... nors turi pieno ir aš būčiau pati laimingiausia, jei pati jo tiek turėčiau. Bet juk ne mano kūnas, ne mano vaikas. Aš turiu savo gyvenimą ir savo vaikus, už kuriuos tiesiogiai atsakau. Kaip ir ta mama už savus.
Ir nesutinku su tuo peršamu įvaizdžiu, kad mama turi spėti viską: būti laiminga mama, lavinti savo vaiką, gaminti, pasirūpinti vyru ir likti patraukli, iškart po gimdymo bėgti į sporto salę, pradėti verslą ar būti žiauriai socialiai aktyvi, ir dar skirti laiko sau. Paroje tik 24 valandos.  Gražus modelis, bet jūs nieko niekam neprivalote. Mūsų temperamentai ir požiūris į šiuos dalykus skirtingi. Skirtingi poreikiai lūkesčiai ir galimybės. Palikite tą super mamos įvaizdį instagramui!
 Jūs neprivalote maitinti pati, jei to negalite ar tiesiog nenorite, nuo to, kad per jėgą mėginsite kažkam įtikti, jūs netapsite geresnė mama. Jūsų teisė rinktis: Ar jums rūpi svetimų nuomonė ar jūs būsite tiesiog tokia gera mama, kokia savo vaikui galite būti.
Dabar apie rimtesnį dalyką. Depresija. Kažkada seniai aš apie tai jau rašiau.  Tik vis akys užkliūna už to, kaip ir tokios mamos yra puolamos: "mūsų laikais depresijų nebuvo", "čia apsileidimas", "čia iš neturėjimo ką veikti", " čia turtingų fifų išmyslas" - suprask viską daro auklė, o pas mamą per daug laisvo laiko tai ji depresuoja. 
DEPRESIJA YRA LIGA. Ją reikia gydyti, o žmogui suteikti maksimalią paramą ir pagalbą, o ne kaltinti. Liga nesirenka nei tavo amžiaus, nei socialinio statuso, nei tavo piniginės storio. Ji tiesiog ateina. Kažkada skaičiau statistiką, dabar skaičių nepasakysiu, bet pogimdyvinė depresija, deja, dažnas reiškinys. Ir tai tik statistika, o kiek mamų nesiryžo apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos? Jų nėra toje statistikoje.
Moterys, nustokite vieną kitą ėsti. Žmonės, nustokite laikyti save visažiniais, o kitus kvailiais. Nelyskite su patarimais, kurių jūsų neprašo. O jei patariate, darykite tai iš širdies, o ne tam, kad pašieptumėt, parodytumėte neva savo pranašumą ir pažemintumėte. 
MANO ISTORIJA
Aš sirgau pogimdyvine depresija. Tada to nesupratau, o gal labiau nenorėjau suprasti. Nes buvo gėda. GĖDA, NES AŠ NESUSITVARKAU. Nesusitvarkau ne su vaiko auginimu ir bemiegėm naktim, neplautais indais ar purvinom grindim, nesusitvarkau su emocijomis, žemė slysta iš po kojų. Norėjosi verkti, arba žudyti. Kai vaikas ištisas paras klykė nesavu balsu ir aš be miego, isteriška, pervargusi, neturėjau kur pasislėpti nuo to pastovaus triukšmo, kai nesupratau, kas vyksta ir su vaiku, ir su manimi, ėjau į balkoną. Užsidarydavau ten penkioms mintuėms, kad negirdėčiau to klyksmo, kad bent akimirką pabūčiau tyloje, ir kad nesupurtyčiau savo vaiko... prieš akis mačiau vaizdą, kaip atidarau balkono langą ir iššoku. Buvo labai blogai. Ir irgi girdėjau skaudžius žodžius " ką čia išsigalvoji, kokia depresija, va mano laikais" - iš artimiausio žmogaus...mano savivertė krito žemiau plintuso ir buvo dar labiau GĖDA. KAIP TAIP? Juk tikrai, aš neturiu jokių vargų, lauktas vaikutis, mylintis vyras, aš pagaliau mama, kas man darosi? Išsigydžiau pati. Gal dėl to, kad nebuvo labai stipri forma...
Prisimenu, kad net esu sakiusi, kad nekenčiu savo vaiko. Kaip per miglą... be abejo, kad aš myliu savo vaiką.  Taip kalbėjo mano liga. Tai neapsakomas skausmas, kai nesiorientuoji nei kur tu, nei kas tu, nei kaip gyventi. Kai išeininį prekybos centrą ir bijai žmonių, dairaisi lyg būtum seniai išmiręs dinozauras staiga atsiradęs kitame pasaulyje. Plauki kaip per sapną ir atrodo, kad visi į tave žiūri ir smerkia. Kai pirmą sykį išeini kažkur atsipalaiduoti, pailsėti nuo keturių sienų ir rėkimo ( juk mamoms rekomenduojama skirti laikos au!)  ir sulauki kaltinimo iš artimiausio žmogaus - "kokia tu motina, kad kūdikį palikai?" Nesvarbu, kad išėjai porai valandų... visą tą laiką persekioja kaltės jausmas ir jokio atsipalaidavimo...

Mane išgydė rašymas. Užmigus vaikui, naktį, limpančiomis akimis aš kūriau kitus pasaulius, kad išlaisvinčiau save nuo šio. Kūriau pasakas savo sūnui, su mintimi, kad kada viskas baigsis, ir mes būsime laimingi, aš jam jas skaitysiu. Rašymo terapija padėjo, per porą mėnesių aš išrašiau savo skausmą ir sugrįžau į save. Tada ir rašyti nustojau.Nebereikėjo. Nors tada apie terapinį rašymą nežinojau nieko, pati netyčia atradau vaistus. 
Ir jei jums blogai, supraskit, jums irgi reikia vaistų ir siūskit velniop visus, kurie jus ėda. Ieškokit pagalbos ten, kur jus supras arba tame, kas jums patinka. Nepasiduokite. Po audros visada ateina  saulė. 
Po viso šito aš išdrįsau lauktis antro vaikelio. Tiesiog žinojau, kad viskas dabar bus gerai. Aišku, neplanavau, kad jau taip iškart reikia antro. Tada galvojau, kada nors. Bet išėjo greičiau. Tu planuoji, o Dievas juokiasi, kaip sakoma. Ir tai buvo nuostabiausias dalykas galėjęs man nutikti. Šį kartą be jokių depresijų ir ašarų. Nes nu negali visada būti tik blogai. 
Apibensrinsiu viską:
Būkite laimingos, jei turite problemų, ieškokite sprendimų ir pagalbos, ieškokite įkvėpimo. Svarbiausia, mylėkite save. Net tada, kai jūsų niekas nemylės, nesupras ar nepalaikys. Būkite sąžiningos su savimi ir niekada NIEKADA nelyginkite savo gyvenimo su kitų. Ypač su tais netikrais instagraminiais, nušlifuotais, nupoliruotais kadrais. Jie nėra blogi. Jie gražūs dėl to, kad negražių niekas neskaitytų jr nesektų. Žmonės nori pasakų. Bet pasakos ir lieka pasakom. Gražu pažiūrėti, bet nereikia savęs lyginti su išgalvotais ir nufiltruotais herojais. Gyvenime neužsidėsi filtrų, tiesiog net pačioje juodžiausuoje tamsoje išmokime nepamesti savęs ir rasti kažką gražaus. Ne kitiems. SAU! 🙏🏻😘

Ustinja Ustinja 15. Oct 21:46

Tai matyt ne depresija buvo arba lengva forma, nes jei tikrai pog. depresija butu buvus tai tikrai vyras ir artimieji butu suprate ir tikrai butu nukreipe pas gydytoja, nes depresija labai sunki liga, be to laiku, tik prasidejus pozymiams,jei neisgydoma, lydi visa likusi gyvenima

Mamatest Mamatest 14. Oct 21:16

Žinot, dabar aš irgi suprantu, kad reikėjo kreiptis pagalbos ir sakyti, kad man blogai. Bet tada kažkoks smegenų užtemimas buvo. Kai klausdavo, sakydavau, kad viskas gerai. Kas tik atstotų. Tikrai buvo gėda sakyti, kad man blogai. Vyras, matyt, irgi nelabai suvokė, kas man užėjo. Juk ir jam sakiau, kad viskas gerai, susitvarkysiu. Tuo metu ne pats protingiausias elgesys...

Ustinja Ustinja 14. Oct 17:42

O man butent atrodo, kad nezindancios pastoviai puola zindancias 😃 be to viena yra nezindyti kai negali, visai kas kita, nes tiesiog nepatogu, gimus vaikui viskas yra nepatogu, bet vis tiek stengiesi kad jam butu kuo geriau ir save nustumi i antra plana. O del depresijos, tai jei jautetes blogai, tai is karto reikejo kreiptis pas gydytoja,juk ne viduramziais gyvename, juk pradzioje visada apziuri ne tik naujagimi, bet ir motina bei visada klausia kaip jauciates, kaip sekasi itt., tai nesuprantu kam tyleti... O vyras tikrai siuo atveju turejo jums pasakyti, kad kreiptumetes pas gydytoja, juk sergant depresija gali net suzaloti savo vaika. Mano mama dar sovietmeciu atvaziavus pas drauge pamate, kad po gimdymo ji elgiasi neiprastai, pasake jos vyrui, tai jis ja nuveze apziurai ir ji menesi gydesi ligoninej nuo pog. depresijos

Mamatest Mamatest 14. Oct 13:38

Puola gal ir tos ir tos, dėl to ir sakau, kad nereikėtų ėsti vienoms kitų. Bet spaudimas visgi, mano nuomone, didesnis nežindančioms. Iš karto tampi bloga mama, tingine, Na, kai "per ilgai" žindai, imi atrodyti "nesveika kažkokia", (teko skaityti tokių replikų soc tinkluose), bet tai tavęs nepadaro "bloga" mama. O dėl depresijos. Bloga savijauta man prasidėjo daug anksčiau nei vaikas išvedė iš kantrybės klyksmais. Dar gimdymo namuose vyrui sakiau, kad kažkas man negerai. Vietoje džiaugsmo viskas atrodė blogai, ir net galvojau, kad vaikas man sugriovė gyvenimą. Tai tikrai neatrodo normali būsena. Tada vyras tiesiog ramino neperisigalvok. Ir dabar galvoju, ar čia man taip nepasisekė, ar gimdymo namuose tikrai nėra psichologo, pas kurį ne eitum prašyt pagalbos ( nes tai gali būti emociškai sunku), o kaip privaloma apžiūra kad būtų, kaip kad ginekologas apžiūri. Manau būtų gerai, jei mamos sulauktų palaikymo nuo pat pradžių. Kad joms paaiškintų, kas ir kaip gali vykti, kaip sau padėti ir kur kreiptis

Ustinja Ustinja 14. Oct 13:04

Tai kad butent nezindancios savo vaiku mamos pastoviai puola zindancias: "jam jau metai, o tu dar ji zindai? Tai gal ir mokykloje zindysi? Zindyk namie, ko eini i gatve? Nieko gero tame zindyme, pati nemaitinau ir sveiki, druti vaikai uzaugo! "Taigi tik pasirodo straipsnis apie zindyma, is karto pilna tokiu komentaru, jei tik zindanti paraso, kad mamos pienas tai geriausias maistas savo vaikui. Ir tikrai nemanau, kad jums buvo depresija, teko susidurti su sia liga, ir be vaistu jos deja pats neissigydysu, jums tiesiog buvo labai sunku, kai vaikas nuolatos klykia