Vienas? Du? Penki?... Kiek?

Dar prieš susituokiant vyras pareiškė, kad turėsime tris vaikus.. Po pirmojo gimdymo jam pasakiau, kad likusius du tegu pasigimdo pats :)

Šiandieną turime du nuostabius vaikučius: sūnų ir dukrytę.. Negaliu įsivaizduoti kaip galėtume gyvent be jų. Kai laukiausi antro vaiko, vis slapta pagalvodavau: ar aš sugebėsiu padalinti meilę?.. Juk atrodytų visa įmanoma mano meilė jau atiduota sūnui ir iš kur jos gauti daugiau? :) Pasirodo tai visiškai natūralu ir paprasta. Dabar manau, kad būtų buvę labai savanaudiška palikti sūnų vienturčiu. Jis taip myli sesę, kad atrodo kalnus dėl jos nuverstų. Ji atsako tuo pačiu. Nieko gražesnio nesu mačius už tai kaip ji laukia grįžtančio iš mokyklos brolio ir kaskart sukrykščia iš džiaugsmo jam pravėrus duris: boliuuuuuuukas.. Apsiveja savo mažomis rankutėmis jo vaikišką kakliuką.. prisispaudžia.. šypsosi ir kartoja: myliu tave boliukai.. Visada nueinu į šoną, kad nesulaukčiau sūnaus klausimo: mama kodėl tavo akys šlapios?..

Gali pasirodyti, kad  hiperbolizuoju.. Bet aš iš tiesų matau šią begalinę meilę.. Nežinau ar tai vaikų charakteriai, ar auklėjimas, ar genai, bet jų ryšys ypatingas.

Bėgant laikui gyvenimo scenarijus gali įvairiai susidėlioti.. viskas likimo rankose, bet jei čia bent kokį vaidmenį vaidina genai, manau, viskas bus gerai :)

 ........

Aš turiu du brolius. Esu vyriausia. Pamenu kaip aš, devynmetė, verkiau, kai atskriejo žinia iš gimdymo namų, kad mama pagimdė brolį.. VĖL.. O aš taip norėjau mažytės sesutės..

Vaikystėje visko buvo.. Ir pykomės, ir mušėmės, ir vėl apsikabindavome.. Tik suaugęs supranti koks stebuklingas tas broliškas-seseriškas ryšys.

 Gyvenome mažame miestelyje. Vidurinysis brolis buvo.. „velnių priėdęs“ :) Labai aktyvus vaikas ir dar aktyvesnis paauglys. Pamenu per kažkurią miesto šventę kitoje gatvės pusėje pamačiau du paauglius įsikibusius vienas kitam į atlapus. Kai suvokiau, kad tai mano brolis, skriste perskridau per gatvę (ausyse ilgai spengė stabdomo automobilio padangų garsas – nei sekundei nesusimąsčiau, kad galėjau būti partrenkta automobilio)..puoliau „gelbėti“ brolio.. Šiandieną pagalvoju nežinia kurį ten reikėjo gelbėti :)

Emigracijos banga išplukdė vyresnėlį  iš Lietuvos.. Žinau, kad jį kamuoja namų ilgesys. Vis tikimės, kad grįš.. nors tas faktas, kad vos už poros mėnesių susilauks vaikelio, norom nenorom atplukdo abejonę grįžimo galimybėmis..

Mano mažylis broliukas buvo kitoks.. ramesnis, sėslesnis. Dar būdami vaikai su vyresniuoju buvome sudarę „sąjungą“ prieš mažėlį – jis juk pagrandukas, be abejo, gaudavo visą tėvų dėmesį.. natūralus vaikiškas pavydas :)

Niekada nepagalvojau, kad įmanomas toks glaudus bendravimas tarp sesers ir brolio.. ypač jei juos skiria 9 metų amžiaus skirtumas.. Mažėlis man kaip draugė :) .. kaip sesė, kurios labai norėjau.. Pasiskambinam pasipasakot kaip darbai sekasi, kokią kelionę suplanavome ar kokios bėdos su automobiliu. Jis netgi su manimi mielai eina „shopintis“ :) Na, dabar jau nebeina.. aš geranoriškai užleidau šias pozicijas jo draugei :)

Man sunku suprasti, kai išgirstu, kad broliai, sesės nebendrauja arba net yra susipykę, jaučia kažkokius neigiamus jausmus.. Labai tikiuosi, kad taip niekada nenutiks nei man nei mano vaikams..

Grįžtant prie esmės.. Tai kiek? Vienas? Du? Penki?.. Be abejo vieno atsakymo nėra ir būti negali.Tai lemia daugybė aplinkybių. Finansinė situacija taip pat, deja, ne paskutinėj vietoj. Nors labai norėtūsi vadovautis posakiu: davė dievas dantis – duos ir duonos.. Nūdienos aktualijos dažnai rodo visai ką kita..

Ir pabaigai.. galbūt ateis ta diena kai mano vyresnėlis.. būdamas ..tarkim.. devynmetis, sedės ir lauks žinios, kad mama pagimdė broliuką.. arba dar vieną sesę.. :)

Be galo myliu savo mažėlius broliukus.. ir tėvelius už tai, kad suteikė galimybę juos turėti..